Išmatavo 109 tūkst. automobilių degalų sąnaudas: kai kurie gamintojai nuo realybės atsiliko taip, kad skaudu žiūrėti

Automobilių salonuose viskas atrodo gražu beveik iki sterilumo. Brošiūrose skaičiai tvarkingi, degalų sąnaudos kuklios, o pažadai skamba taip, lyg kiekvienas naujas modelis būtų sukurtas taupyti pinigus ir nervus. Tačiau realybė, kaip dažnai nutinka automobilių pasaulyje, mėgsta nusimesti reklaminį makiažą. Būtent tai ir parodė didelė analizė, kurioje įvertintos daugiau kaip 109 tūkst. automobilių faktinės degalų sąnaudos. Rezultatas nemalonus ne vienam gamintojui – dalies markių deklaruojami skaičiai su tuo, ką vairuotojai mato kasdien, prasilenkia gerokai labiau, nei norėtųsi tikėti.

Kalbama ne apie pavienius nusiskundimus socialiniuose tinkluose ir ne apie vieną kitą vairuotoją, kuris važinėja agresyviau nei vidutiniškai. Duomenys surinkti iš 2021–2023 metų automobilių, registruotų Švedijoje, o informacija paimta iš pačių transporto priemonių borto kompiuterių per technines apžiūras ar aptarnavimo vizitus. Į analizę pateko benzininiai, dyzeliniai ir klasikiniai hibridiniai modeliai, tačiau nebuvo įtraukti įkraunami hibridai, nes jų naudojimo specifika dažnai visiškai iškreipia oficialių ir realių sąnaudų palyginimą. Kitaip tariant, čia kalbame ne apie teoriją, o apie pakankamai kietą kasdienio naudojimo paveikslą.

Kiek iš tiesų skiriasi katalogas ir realybė

Bendras vaizdas iš pirmo žvilgsnio nėra katastrofiškas. Vidutinis skirtumas tarp gamintojų deklaruojamų ir realių degalų sąnaudų siekia mažiau nei 10 procentų. Tai vis tiek yra skirtumas, kurį vairuotojas piniginėje pajunta, bet jis atrodo daug švelnesnis nei ankstesniais laikais, kai pagal senesnius matavimo standartus atotrūkis kartais siekdavo net 40 procentų. Dabartinė WLTP sistema tapo griežtesnė ir arčiau realybės, tačiau akivaizdu, kad iki tobulo tikslumo jai vis dar labai toli.

Kai kurios markės pasirodė stebėtinai neblogai. „Seat“ ir „Honda“ buvo tarp tų gamintojų, kurių realios sąnaudos labiausiai priartėjo prie kataloginių. Tai reiškia paprastą, bet svarbų dalyką – yra gamintojų, kurie bent jau šioje srityje nekuria pernelyg išpūstų pažadų. Gerai pasirodė ir „Ford“, „Skoda“, „Lexus“, o „Volvo“ taip pat atsidūrė geresnėje pusėje nei rinkos vidurkis. Tokie rezultatai rodo, kad gamintojo deklaracijos ne visada yra tuščias marketingo popierius. Kartais jos iš tiesų gana tiksliai atspindi tai, ką vairuotojas matys realiame eisme.

Tačiau kitoje lentelės pusėje vaizdas jau gerokai aštresnis. Ten išsiskyrė „Renault“, kur skirtumas tarp deklaruojamų ir realių sąnaudų buvo tiesiog per didelis, kad jį būtų galima nurašyti smulkiems vairavimo skirtumams. Toliau sekė „Cupra“ ir „Dacia“ – markės, kurių reklaminis taupumas taip pat pasirodė gerokai labiau popierinis nei tikras. Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis: ne kiekvienas „ekonomiškas“ automobilis iš tikrųjų yra ekonomiškas tada, kai baigiasi salonų šviesos ir prasideda kasdienės spūstys, šalti rytai, greitkeliai ir trumpi maršrutai mieste.

„Renault“ smūgis: hibridai valgė daugiau, nei daugelis tikėjosi

Didžiausią dėmesį šioje analizėje traukia būtent „Renault“ hibridai. Čia atsivėrė ypač nemalonus paradoksas: kai kurie modeliai, kurie teoriškai turėjo būti taupumo pavyzdžiai, realiame gyvenime pasirodė gerokai labiau apetitingi degalams, nei leido suprasti katalogai. „Renault Arkana“ ir „Clio“ su hibridine pavara demonstravo sąnaudas, kurios smarkiai viršijo oficialius gamintojo pažadus. Kitaip tariant, vairuotojas, pirkdamas tariamai ekonomiškesnį variantą, realybėje gaudavo ne tokį jau ekonomišką rezultatą.

Dar labiau bado akis kitas paradoksas. Kai kuriuose palyginimuose senesni ar paprastesni benzininiai modeliai be hibridinės sistemos pasirodė net taupesni nei naujesni hibridai. Tai skamba beveik kaip antausis visam pažadų paketui apie išmanų elektrifikuotą taupumą. Toks vaizdas dar kartą primena labai svarbią tiesą: pats žodis „hibridas“ dar negarantuoja mažesnių sąnaudų realiomis sąlygomis. Viskas priklauso nuo konkrečios sistemos, automobilio svorio, vairavimo pobūdžio ir net to, kaip dažnai automobilis važiuoja mieste, o ne magistralėje.

Tuo metu kai kurie „Honda“ ir „Toyota“ hibridai atrodė gerokai solidesni. Tokie modeliai kaip HR-V, CR-V, Camry ar Yaris rodė kur kas mažesnį atotrūkį tarp katalogo ir tikrovės. Tai labai svarbus niuansas, nes jis parodo, kad problema nėra pati hibridinė technologija. Problema prasideda tada, kai marketingo pažadas neatlaiko susidūrimo su realia eksploatacija.

Toliau skaitykite kitame puslapyje.

Kartais realybė net pranoksta katalogą, bet čia slypi gudrus kabliukas

Įdomu tai, kad kai kurių atskirų modelių realios sąnaudos buvo net mažesnės nei deklaruojamos gamintojo. Skamba beveik kaip stebuklas, bet čia slypi ne stebuklas, o gana aiškus paaiškinimas. Tokie atvejai dažniausiai pasitaikė tarp prabangių arba sportinių automobilių, kurių oficialios homologacijos vertės ir taip būna labai aukštos. Kai tokio automobilio savininkas važiuoja ramiau nei numato testavimo scenarijus, realios sąnaudos gali pasirodyti net geresnės nei kataloge.

Būtent todėl tarp tokių netikėtų „herojų“ atsidūrė prabangūs ir labai galingi modeliai. Tai nereiškia, kad sportiniai automobiliai staiga tapo taupumo pavyzdžiais. Tiesiog jų deklaruojamos sąnaudos dažnai nustatomos esant tokioms prielaidoms, kurios realiame gyvenime ne visada išsipildo. Jei žmogus su galingu automobiliu važinėja gana ramiai, rezultatas gali atrodyti „geresnis už reklamą“. Bet tai veikiau statistinė išimtis, o ne nauja taisyklė.

Ką tai sako paprastam vairuotojui

Svarbiausia išvada labai aiški: oficialios degalų sąnaudos nėra melas, bet jos tikrai nėra šventa tiesa. Tai labiau laboratorinė nuoroda nei tikras pažadas, kurį be išlygų gaus kiekvienas vairuotojas. Jei renkantis automobilį sprendimą lemia kiekvienas papildomas litras ar euras, vien katalogo skaičiais tikėti naivu. Realybėje viską keičia maršrutai, oras, greitis, eismo sąlygos, automobilio apkrova ir net vairavimo stilius.

Dar svarbiau tai, kad ši analizė parodė, jog kai kurie gamintojai sugeba būti gana arti realybės, o kai kurie – akivaizdžiai mažiau. Vadinasi, vartotojui verta žiūrėti ne tik į modelio klasę ar variklio tipą, bet ir į pačios markės reputaciją realių sąnaudų klausimu. Nes tarp pažado „taupus automobilis“ ir tikro gyvenimo gali būti ne vos keli šimtai mililitrų, o visai nemenkas atotrūkis, kuris per metus pavirsta į labai apčiuopiamą sumą degalinėje.

Galutinis šios istorijos moralas paprastas ir kandus. Ne kiekvienas gamintojas degalų sąnaudų lentelėje kalba taip tiksliai, kaip norėtųsi vairuotojams. Kai kurie prie realybės priartėja pagirtinai, kiti nuo jos nurieda gerokai toliau. Todėl pirkėjui prieš pasirašant sutartį verta prisiminti vieną taisyklę: katalogas gali suvilioti, bet tikrasis nuosprendis vis tiek parašomas ne salone, o degalinėje.

Šaltinis: Interia.pl