Nuo pavasario iki rudens šarkos traška miškuose, parkuose, aikštėse. Šis paukštis tapo daugelio pasakų, eilėraščių, posakių herojumi, kur jam priskiriamas pasakos vaidmuo. Kodėl sodininkai gerbia šiuos paukščius?
Šarkų sparnai trumpi, suapvalinti, uodega ilga, beveik trečdaliu didesnė už sparnus. Iš tolo šis lieknas paukštis atrodo juodai baltas, tačiau atidžiau pažiūrėjus, šarkos sparnai yra žalsvai mėlyni, o uodega tamsiai žalia, su metaliniu atspalviu. Nugara ir galva dekoruoti tuo pačiu žalsvu atspalviu. Šarka yra labai drovus paukštis. Ji mielai užsuka į laukus pasivaišinti auginamų augalų sodinukais.
Kartais šarka teikia pirmenybę atvirai erdvei. Čia ji pasinaudoja elektros linijų atramomis lizdams. Dažnai peri vaismedžių soduose, apsigyvena ant kriaušių.
Šarkų lizdas didelis, išoriškai ne per daug tvarkingas, jo statybai paukštis naudoja šakeles, vielos gabalėlius. Ornitologai net šarkų lizduose rado metalinių laikiklių iš kibirų.
Paukščio namai padengti gana storu dygliuotų šakelių sluoksniu. Viduje lizdas, kaip ir priklauso, išklotas minkšta medžiaga.
Rūpestingos šarkos savo jauniklius (dažniausiai lizde būna 5-8) augina nuostabiai atsargiai. Jaunikliai būna pas tėvus iki vėlyvo rudens.
Kalbant apie kitus paukščius, šarkos yra negailestingos – pavasarį jos sunaikina lizdus ir naikina jauniklius. Šie plunksnuoti plėšikai kenkia lervoms, putpelėms ir kurapkoms. Tokiems reidams šarkos dažnai gaunamos iš medžiotojų.
Tuo pačiu metu visaėdė šarka sunaikina daug kenksmingų vabzdžių, lervų, vikšrų, šliužų ir net pelių. Šis gražus ir protingas paukštis suteikia sodininkui neabejotiną naudą, todėl neturėtumėte jo išvaryti iš teritorijos, net jei jis nutūpė ant šakos pasivaišinti šaltalankių uogomis ar vynuogėmis.