Nuoskaudos, neatsakyti klausimai, neišspręstos problemos, nepatenkinti lūkesčiai… Kaip bendrauti su tėvais ir rasti protingą pusiausvyrą?
Bendravimas su vyresnio amžiaus tėvais
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, vyresnio amžiaus žmogumi laikomas asmuo, sulaukęs 60 metų. Akivaizdu, kad skaičius pase ar darbo stažas nedaug ką pasako apie asmens fizinę ir psichologinę būklę. Todėl perėjimas į pagyvenusių žmonių kategoriją dažniau siejamas net ne su skaičiais pase, o su sveikata, darbingumu ir aktyvumo lygiu.
Perėjimas iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą iš esmės susijęs su žmogaus gyvenimo ir psichikos pokyčiais ir paprastai jį lydi krizė. Ji susijusi su tuo, kad susiduriama su kažkuo nauju, permąstomi įsitikinimai ir gyvenimo nuostatos, keičiasi elgesys bei gyvenimo suvokimas, susijęs su tam tikrais naujais tikslais ir užduotimis.
Jei žmogus sėkmingai susidoroja su krize, supranta savo amžiaus užduotis ir išgyvena galimus šio laikotarpio praradimus, jo gyvenimas klostosi gera linkme. Jei žmogus su krize susidoroja nelabai sėkmingai, kyla psichoemocinės būsenos problemų. Tai galioja visiems kriziniams gyvenimo periodams, atitinkamai ir senatvei.
Žmogaus gyvenime šiuo laikotarpiu vyksta daug įvairių rimtų pokyčių – tiek fiziologinių, tiek psichinių. Sumažėja energija, aktyvumas, ištvermė, atsiranda didesnis emocinis jautrumas, nerimas, miego pokyčiai. Paprastai šiame amžiuje paaštrėja kai kurie asmenybės bruožai, kurie buvo ir anksčiau, bet su amžiumi išryškėja elgesyje, santykiuose su artimaisiais.
Paprastai, net ir nesant patologijos, blogėja pažintinės funkcijos: prastėja atmintis, dėmesingumas, žmogus tampa labiau išsiblaškęs. Jei dar prisideda kraujagyslių sutrikimai ar demencija, tai gerokai aptemdo gyvenimą.
Vienas iš šio laikotarpio ypatumų – sumažėjęs arba nutrūkęs darbinis aktyvumas, kuris taip pat yra rimta psichologinė problema. Pirma, atsiranda daugiau laisvo laiko, kurį reikia išmokti valdyti. Antra, sumažėja savosios vertės ir svarbos jausmas, nes šis poreikis greičiausiai buvo realizuojamas per darbą.
Priklausomai nuo to, kaip žmogus susidoroja su amžiaus krize, gali susiklostyti įvairūs scenarijai. Kai kuriems labai sunku susitaikyti su šios patirties išgyvenimu, todėl kai kurie senjorai tampa irzlūs, gali užsisklęsti savyje ar susirgti depresija. Kiti, priešingai, gyvena rūpindamiesi savimi ir kitais. Sėkmingai įveikęs šį krizinį laikotarpį, žmogus gali daryti išvadas ir dalytis patirtimi, išmintimi bei vertybėmis su kitais.
Santykiai su tėvais mums reikšmingi bet kuriame amžiuje, todėl svarbu mokėti įsiklausyti į save ir kartu išlaikyti empatiją ir užuojautą jiems, su visais galimais jų neidealumais.
Kokios frazės gali būti laikomos sąmoningai konfliktiškomis ar skaudžiomis bendraujant su vyresnio amžiaus tėvais?
„JEI NE TU / JŪS, AŠ BŪČIAU…”, „TU KALTAS DĖL TO IR TO…”
Daugelis iš mūsų susiduriame su tam tikromis traumomis, nuoskaudomis, neigiamomis tėvų auklėjimo būdų ir metodų, jų asmenybės bruožų pasekmėmis. Tikriausiai beveik kiekvienas suaugęs žmogus turi vienokių ar kitokių nuoskaudų. Tačiau sakyti tokias frazes pagyvenusiems tėvams yra mažų mažiausiai nelabai korektiška.
Pirma, jie vis tiek nieko negalės pakeisti. Ir priklausomai nuo jų psichoemocinės būklės jie gali nesugebėti tinkamai suprasti, priimti ir pateisinti jūsų lūkesčių atsiprašant už praeities klaidas.
Antra, suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, todėl geriau su savo traumomis tvarkytis savarankiškai arba padedant specialistams. Psichologo kabinete galima išsakyti pyktį, skausmą, apmaudą, o tada be kaltinimų suformuluoti tai, ką norite pasakyti tėvams.
„TU SUGRIOVEI MANO GYVENIMĄ”
Svarbu ne tai, ką mums padarė tėvai, o tai, ką mes patys padarėme su tuo, ką mums padarė tėvai. Kraštutinis kaltinimo „tu sugriovei mano gyvenimą” variantas labiau primena kerštą. „Tegul jie mato, kaip aš kenčiu, tegul mato, kad mano gyvenimas nesiklosto, tada jie pajus kaltę. Tai kerštas už veiksmus, kuriuos jie padarė ar nepadarė mano atžvilgiu”.
„BET JĮ/JĄ TĖVAI MYLĖJO LABIAU…”
Palyginimas apskritai nė vienam žmogui – nei vaikui, nei suaugusiam – nesuteikia malonių emocijų. Ypač jei šis palyginimas nėra palankus artimam žmogui.
Jis menkina savigarbą, nuvertina ir daugeliu atvejų ne motyvuoja, o sukelia gėdos ir nepilnavertiškumo jausmą, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kai jie jau susiduria su tam tikrų funkcijų praradimu.
„LEISKITE MAN TAI PADARYTI UŽ JUS”
Suaugę vaikai dažnai nori labai aktyviai rūpintis savo pagyvenusiais tėvais, globoti juos, saugoti nuo fizinių ar namų ruošos darbų, „nereikalingų” kelionių į parduotuvę, nes mano, kad jiems atėjo laikas pagaliau pailsėti.
Iš tikrųjų darbas ir socialinė veikla pagyvenusiems žmonėms yra labai reikalingi. Svarbu, kad jie kuo ilgiau išlaikytų šią veiklą, kad palaikytų gerą fizinę ir psichinę būklę, todėl neatimkite iš jų šios galimybės.
„NEKALBĖKIME APIE MIRTĮ”
Dažnai vyresnio amžiaus žmonės savo kalboje gali vartoti frazes, kad netrukus mirs ir jiems liko gyventi labai nedaug laiko. Ši tema paprastai gąsdina ir trikdo artimuosius, jie nenori jos liesti, stengiasi kuo greičiau nutraukti tokius pokalbius, atsakyti: „Nagi, jūs dar ilgai gyvensite!”. Tačiau tokie žodžiai nėra palaikantys, jie labiau panašūs į ignoravimą, kontakto vengimą.
Gyvenimo tikrovė yra tokia, kad iš tikrųjų nežinia, kiek dar ilgai vyresnio amžiaus žmogus gyvens. Jis kur kas labiau susiduria su gyvenimo baigtinumu ir supranta, kad laiko liko nedaug. Tai gali sukelti įvairių jausmų.
Galbūt žmogus nori turėti daugiau laiko, kad galėtų ką nors nuveikti, suprasdamas, kad laiko liko nedaug.
Galbūt vyresnio amžiaus žmogų kankina stiprus nerimas, kuriuo jis nori pasidalyti. Jei jums sunku įsitraukti į šias temas, galite pabandyti tiesiog pasidalyti savo jausmais. Pavyzdžiui: „Kai tu apie tai kalbi, mane tai gąsdina. Nenoriu tavęs prarasti. Man sunku tai net įsivaizduoti, sunku apie tai galvoti”.
„MES VISKĄ TURIME, MUMS NIEKO NEREIKIA”
Dažnai suaugę vaikai taip sako savo tėvams geranoriškai, atsargiai ir suprasdami, kad vyresnio amžiaus žmogus gali turėti ribotą finansinį biudžetą.
Tiesą sakant, tai dažnai įžeidžia pagyvenusius tėvus, nes tokiu būdu jie bando patenkinti savo poreikį būti reikalingiems ir įsitraukti į artimo žmogaus gyvenimą. Net jei jie negali daug padaryti, jiems bus ypač malonu, jei su dėkingumu priimsite tai, ką jie jums siūlo.
„NUSTOKITE TAI DARYTI”
Dažnai pasitaiko, kad tėvai užsiima kokia nors veikla, kuri jums atrodo jų amžiui fiziškai netinkama: eina į šokius, sodina bulves darže, pardavinėja savo užaugintą obuolių derlių. Tuomet norisi pasirūpinti savo pagyvenusiais tėvais ir pasakyti: „Užteks, liaukitės tai daryti ir daugiau ilsėkitės”.
Dažnai šis rūpinimasis yra perteklinis, nes ši veikla skatina ir fizinį, ir protinį aktyvumą, socialinį bendravimą, galimybę matyti savo darbo rezultatus, net jei tai, be kita ko, atneša ir nuovargį.
„EIKIME GREIČIAU”, „AR NEMATAI?”, „AR NEGIRDI?”
Kaip jau minėjau, pažintinių gebėjimų ir psichinių procesų spartos mažėjimas yra fiziologiniai amžiaus požymiai. Vyresnio amžiaus žmonės gali ką nors pamiršti, susipainioti arba ko nors nepastebėti, tačiau tai nereiškia, kad su jais galima kalbėti atmestinai arba „iš viršaus”. Galite pasistengti būti kantresni ir parodyti daugiau pagarbos bei rūpesčio savo artimo žmogaus būklei.
„JŪS ŽINOTE, KOKS AŠ UŽSIĖMĘS, NETURIU LAIKO PAS JUS UŽSUKTI AR PASIMATYTI”
Norėčiau dar kartą pakartoti, kad vyresnio amžiaus žmonės susiduria su gyvenimo baigtinumu, supranta, kad laiko kokiam nors bendravimui liko nedaug, ir galbūt jie susiduria su apgailestavimu dėl to, ko nesugebėjo įgyvendinti per savo tėvystės patirtį. Žinoma, tokios frazės yra labai skaudžios ir provokuoja vyresnio amžiaus žmones jaustis nepageidaujamais.
Tokiais atvejais geriau paskirti konkrečias datas, kada galima atvykti, arba pasakyti: „Labai tavęs pasiilgau, taip pat noriu atvažiuoti ir tave pamatyti. Kai tik turėsiu minutę, būtinai tai padarysiu”. Taip galėsite apie tai kalbėti kita forma.
„TU IR VĖL SU SAVO PATARIMAIS…”
Žinoma, pastaruoju metu technologinė pažanga ir vystymosi greitis įvairiose gyvenimo srityse yra milžiniški. Patirtis, kurią turėjo mūsų vyresnio amžiaus tėvai, labai skiriasi nuo šiuolaikinio gyvenimo konteksto.
Labai dažnai pagyvenę žmonės dalijasi savo patirtimi, prisiminimais, kas jiems buvo ir tebėra svarbu. Tai gali nesutapti su tuo, kas dabar vyksta pasaulyje, tačiau jokiu būdu nereikėtų nuvertinti jų patirties.
Pabandykite į ją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Juk jų pasakojimuose dažnai būna naudingų ar įdomių idėjų, tiesa?
Yra tam tikrų dalykų, kurie išlieka aktualūs nepaisant gyvenimo pokyčių: santykiai, sprendimų priėmimas, dvasinės vertybės… Pasistenkite priimti jų žodžius su tam tikru smalsumu ir dėmesingumu.