Skyrybas išgyvenę žmonės dažnai apgailestauja, kad per ilgai delsė priimti galutinį sprendimą… Šio straipsnio herojei nepavyko išsaugoti šeimos, tačiau ji mano, kad buvo teisi darydama viską, kas įmanoma, kad santykiai nenutrūktų.
NENORĖJAU SKYRYBŲ…
Nenorėjau skyrybų ir dariau viską, ką galėjau, kad išsaugočiau šeimą. Daugelis žmonių mano poziciją priėmė apstulbę. Juk žvelgiant iš šalies taip lengva pasakyti: „Kodėl tu gyveni su žmogumi, kuris nebenori būti su tavimi?”
Esu įsitikinusi – mūsų šeimą buvo verta išsaugoti… Man nepavyko to padaryti, bet, grįžus į praeitį, būčiau pasielgusi taip pat. Ir tam yra priežasčių.
Vaikų jausmai
Stengiausi apsaugoti savo vaikus nuo traumos, kurią jiems neišvengiamai būtų sukėlusios skyrybos, stengiausi, kad jie kasdien bendrautų su tėvu.
Meilė sutuoktiniui
Aš mylėjau jį ir jaučiau, kad jis myli mane. Mes turėjome daugybę problemų ir konfliktų, tačiau tikėjau, kad mano vyras yra mano draugas, kuris visada yra mano pusėje. Ir nors jis mane liūdino, giliai širdyje jaučiau, kad galime susidoroti su bet kokiais sunkumais. Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad jis išgyvena vidinę krizę ir aš, kaip mylintis žmogus, turėčiau jam padėti.
Gyvenimo būdas
Puoselėjau mūsų tradicijas: santykius su giminaičiais ir draugais, kvietimus į svečius, bendrus pietus… Visa tai teikė man džiaugsmo. Supratau, kad jei išsiskirtume, visiems laikams prarastume svarbią savo gyvenimo dalį. Ir aš buvau teisi: kai tik išsiskyrėme, socialinis ratas stipriai pasikeitė.
Bendri planai
Viskas, apie ką svajojome ir ko siekėme kaip pora, buvo sugriauta po skyrybų. Namas, kurį statėme, šalys, į kurias ketinome vykti, bendras šeimos verslas, kurį norėjome pradėti. Negalėsime kartu prižiūrėti anūkų, kuriuos vieną dieną mums padovanos mūsų vaikai. Daugelis svajonių dabar atrodo naivios, bet aš jomis tikėjau. Man iki šiol skaudu, kad jos niekada neišsipildys.
Nauja šeima
Netgi statistika rodo, kad pirmosios santuokos rečiau baigiasi skyrybomis nei antrosios. Jei išardome šeimą, viltis būti laimingiems naujuose santykiuose yra maža. Po skyrybų nusprendžiau antrą kartą netekėti. Mano buvęs vyras po kelerių metų vedė ir tik patvirtino statistiką – jų sąjunga iširo.
Manau, kad žmonės per dažnai, vos tik susidūrę su sunkumais šeimyniniame gyvenime, pateikia skyrybų prašymą. Manau, kad niekada nereikėtų pasiduoti be kovos. Ir nors mūsų santykiai nutrūko visam laikui, vis dar tikiu: verta stengtis išsaugoti šeimą.
IŠGYVENTI EMOCIJAS, KURIAS SUKELIA IŠSISKYRIMAS, ITIN SUNKU. LENGVIAU JAS PAVERSTI KOVA
Šio straipsnio herojė remiasi skyrybų statistika, ir emociškai tai labai iškalbinga – ji ignoruoja laimingus pavyzdžius. Tai gali būti vertinama kaip nusivylimas ir skausmas.
Ar jai pavyksta susidurti su savo jausmais? Atrodo, kad ne, jos pasakojime daug fiksacijos į praeitį – kaip ten buvo gera. Ir visai neaišku, ar naujose jos gyvenimo aplinkybėse yra ko nors gero.
Būtina suvokti – tik suvokę, kiek gero paėmėme iš senų santykių, galime kurti naujus.
Tiesa ta, kad vaikams tokia patirtis toli gražu ne visada yra traumuojanti. Taip, ji yra varginanti, bet ne tragiška, jei suaugusieji besiskirdami sugeba išsiskirti išlaikydami pagarbą vienas kitam. Vaikai nebūtinai skaudžiai priims skyrybų patirtį, tačiau jie labai gerai prisimins mamos ar tėčio skausmą būnant nelaiminguose santykiuose.
Nebėgti nuo sunkumų, kovoti už šeimą – ši pozicija kelia pagarbą, tačiau herojės motyvai nėra visai aiškūs. Tikriausiai, bet kokiomis priemonėmis išsaugodama šeimą, ji norėjo parodyti savo vaikams, kad jie jai brangūs.
O dabar herojei reikia pripažinti savo jausmus: apgailestavimą, bejėgiškumą ką nors pakeisti, pyktį ir liūdesį…
Be abejo, labai sunku išgyventi emocijas, kurias sukelia išsiskyrimas – lengviau jas paversti kova. O kad pagaliau pavyktų pripažinti ir paleisti praeitį, gali prireikti specialisto pagalbos bei artimųjų palaikymo.