Šiandieninėje visuomenėje gyrimasis, laimės ir idealaus gyvenimo demonstravimas – jau seniai tapo įprastu dalyku. Be abejo, normalu jausti džiaugsmą dėl savo laimėjimų ir dalytis juo su kitais. Tačiau kaip atskirti sveiką pasididžiavimą nuo patologijos?
KODĖL ŽMONĖS MĖGSTA GIRTIS?
Girimasis iš esmės yra psichologinis mechanizmas, susijęs su savigarbos stiprinimu ir savo socialinio statuso visuomenėje įtvirtinimu. Norėdami sulaukti kitų pripažinimo ir pritarimo bei įgyti pasitikėjimo savimi, žmonės giriasi.
Girimasis gali būti susijęs su noru padidinti savo įtaką, patraukti dėmesį ir sulaukti pripažinimo visuomenėje. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame didelį vaidmenį vaidina socialinė žiniasklaida, gyrimasis pasiekimais ir sėkme, siekiant gauti daugiau „patinka” ir sekėjų, yra vienas iš būdų įtikinti save ir kitus savo sėkme bei svarba.
Kompleksai, baimės, žema savivertė gali būti susiję su gyrimosi priežastimis, kurios leidžia kompensuoti neigiamus jausmus apie save.
Labai dažnai asmenybės vertinimas siejamas su išoriniais rodikliais, tokiais kaip materialinė gerovė, statusas ar išvaizda. Kartais žmonės gali pervertinti šių aspektų svarbą ir pradėti juos naudoti kaip pagrindinį savigarbos ir pripažinimo gavimo būdą.
PATOLOGIJA – KODĖL JI ATSIRANDA?
Girdamasis žmogus bando užgniaužti pripažinimo poreikį, nes jaučiasi… mažas. Dėl nepatenkintų vaikystės poreikių atsiradęs pagyrimo troškimas kartas nuo karto pasireiškia ir suaugus.
Pavyzdžiui, asmuo nusiperka brangų automobilį išsimokėtinai, nors jo pajamos to neleidžia. Arba giriasi savo pasiekimais ir padėtimi darbe, tačiau iš tikrųjų viskas nėra taip jau „rožėmis klota“.
Visa tai – nepatenkintų vaikystės poreikių apraiška, kai tėvai daugiausia dėmesio skyrė išoriniams vaiko sėkmės požymiams, bet ne vidinėms savybėms. Taip susiformuoja netikrasis „aš“.
Kadangi ankstyvojoje vaikystėje vaikui trūko paramos, jo netikrasis „aš” formuojasi remdamasis aplinkinių žmonių lūkesčiais.
Žmonės, kurie pasikliauja kitų vertinimais ir nuomonėmis, kuria savo įvaizdį pagal kitų lūkesčius, atlieka vaidmenis, kad pateisintų lūkesčius, tačiau tai neatspindi jų tikrojo „aš”.
Jei bendraujant su svarbiu suaugusiuoju (mama ar kitu vaikui artimu žmogumi) vaikas yra išklausomas ir jo poreikiai atliepiami, formuojasi tikrasis „aš”. Jei vaikas nuolat prisitaiko prie suaugusiojo, kad būtų išklausytas, ir retai sulaukia dėmesio, formuojasi netikrasis „aš”.
Už netikrojo „aš“ visada slepiasi tikrasis „aš“. Netikrasis „aš” yra apsauginė kaukė, sauganti mažo vaiko vienatvę ir tuštumą net ir po daugelio dešimtmečių.
Netikrasis „aš“ turi ir gerąją pusę. Jis susiformuoja absoliučiai visuose žmonėse ir padeda prisitaikyti visuomenėje, įsisavinti priimtinas, patvirtintas elgesio normas, kontroliuoti savo emocijas.
Kai žmogus dažnai giriasi, pateikia norimą netikrąjį „aš”, tai gali sukelti patologiją ir net narcisistinį asmenybės sutrikimą. Nuolat besigiriantiems žmonėms sunku suprasti save ir savo asmeninius poreikius, jiems sunku save apibrėžti, jie dažnai jaučia nerimą ir susirūpinimą, nes jiems reikia nuolatinio išorinio patvirtinimo: „Tu esi geras”.
AR BŪTINA IR AR ĮMANOMA KOVOTI SU PAGYRŪNIŠKUMU?
Kovoti būtina, ypač jei tai pradeda daryti įtaką santykiams su kitais žmonėmis ir paties savęs suvokimui.
Gyrimasis gali sukelti neigiamas emocijas kitiems ir sukelti įtampą bendravime. Be to, jis gali tapti kliūtimi tikriems ir giliems santykiams, nes susitelkimas į savo pasiekimus gali trukdyti dėmesingai suvokti ir suprasti kitus.
Jei pastebime, kad tampame nuolatinio gyrimosi vergais, patariama kreiptis į psichologą, kuris sukurs saugią aplinką savo jausmams priimti ir atskirti netikrąjį „aš” nuo tikrojo „aš”. Taipogi, labai svarbu ugdyti savo savimonę, pasitikėjimą savimi ir asmenines vertybes tam, kad nereikėtų remtis vien išoriniais orientyrais, t. y. kitų žmonių pavyzdžiais, norais ir tikslais.