Jei norite sužinoti daugiau apie žmogų, pažiūrėkite, kaip jis elgiasi su kitais. Juk kuo labiau gerbiame ir mylime save, tuo švelniau ir rūpestingiau elgiamės su savo artimaisiais bei aplinkiniais.
Požiūrio į kitus žmones svarba
Skaitydamas istoriją apie smurtą šeimoje, draugas susierzinęs pasakė: „Aš visiškai nesuprantu, kas dedasi jų smegenyse! Kaip galima, viena vertus, taip smurtauti prieš žmogų ir, kita vertus, taip ilgai su tuo taikstytis?! Tai beprotybė”.
Kai susiduriame su tokiu kitų žmonių elgesiu, kurio negalime paaiškinti, dažnai kalbame apie jų beprotybę ar kvailumą. Įsijausti į kito žmogaus mintis sunku, o jei elgiesi kaip tas, kurio nesupranti, belieka tik suglumus numoti ranka… Arba pabandyti pasitelkti logiką ir savo patirtį, kad rastumėte atsakymą, kodėl.
Ieškant galima remtis seniai psichologų ir filosofų nustatytu principu: bendraudami su kitu žmogumi negalime pakilti aukščiau santykio su pačiu savimi lygio.
Kitaip tariant: tai, kaip elgiamės su kitais, rodo, kaip elgiamės su savimi. Tas, kuris nuolat gėdijasi kitų, gėdijasi pats savęs. Tie, kurie savo neapykantą išlieja ant kitų, nekenčia patys savęs.
Yra žinomas paradoksas: daugelis savo šeimas terorizuojančių vyrų ir žmonų laiko save ne galingais agresoriais, o nelaimingomis aukomis tų, kuriuos jie kankina. Kaip tai įmanoma?
Reikalas tas, kad šių tironų psichikoje jau yra vidinis tironas, ir jis, visiškai nesąmoningai, tyčiojasi iš tos jų asmenybės dalies, kuri prieinama protui. Šio vidinio tirono jie nemato, jis neprieinamas (kaip be veidrodžio nematome savo išvaizdos) – ir šį vaizdinį jie projektuoja į tuos, kurie yra jiems artimi.
Tačiau auka taip pat turi savo vidinį tironą, kuris ją terorizuoja, atimdamas iš jos teisę į savigarbą. Ji nemato savyje jokios vertės, todėl santykiai su tikruoju išoriniu tironu tampa svarbesni už asmeninę gerovę.
Kuo daugiau aukojame save, tuo daugiau aukų reikalaujame ir iš kitų
Taisyklė „kaip su savimi, taip ir su kitais” galioja ir teigiama prasme. Rūpinimasis savimi prasideda nuo rūpinimosi kitais. Gerbdami savo norus ir poreikius, išmokstame gerbti kitų poreikius.
Jei atsisakysime rūpintis savimi, visą save skirdami kitiems, atimsime iš kitų teisę pasirūpinti savimi be mūsų. Taip gimsta noras „dusinti rūpesčiu” ir „daryti gera”. Kuo daugiau aukojame save, tuo daugiau aukų reikalaujame iš kitų.
Taigi, jei noriu suprasti kito žmogaus vidinį pasaulį, žiūriu, kaip jis elgiasi su aplinkiniais.
O jei noriu ką nors įžvelgti savyje, atkreipiu dėmesį į tai, kaip elgiuosi su kitais žmonėmis. Ir jei su žmonėmis elgiuosi blogai, reiškia, kad pirmiausia „blogai” elgiuosi su savimi. Nes bendravimo su kitais lygį pirmiausia lemia bendravimo su savimi lygis.