Kodėl taip sunku laikytis sau duotų pažadų? Dažnai save barame už valios trūkumą… Iš tikrųjų mums nepavyksta būtent todėl, kad pasikliaujame valios jėga.
PAŽADAI
Darbo savaitė baigiasi ir mes svajojame apie savaitgalį. Kiek daug dalykų galime ir turime nuveikti: nueiti į parodą, pasivaikščioti parke, pagaliau sutvarkyti tą šiukšlyną spintoje… Tačiau savaitgalis baigėsi, o mes net nenorime prisiminti, kaip beprasmiškai jį praleidome: valandų valandas prabuvome socialiniuose tinkluose, žiūrėjome kvailas laidas per televizorių, o visi mūsų pasivaikščiojimai sutrumpėjo iki kelionės į prekybos centrą.
Na nieko, galvojame, kitą kartą reikia mobilizuoti valią ir padaryti viską, ką užsibrėžėme. Tačiau kartas nuo karto istorija kartojasi, o mes vis sukamės tuo pačiu ratu. Dėl kokios priežasties vis pakliūname į tuos pačius spąstus ir kaip jų išvengti?
VALIOS GALIA YRA RIBOTA
Ar įmanoma perprogramuoti savo smegenis ir suformuoti naują įprotį kasdien kelias savaites atliekant tą patį veiksmą? Amerikietis rašytojas, pranešėjas Shawn Achor atliko tokį eksperimentą namuose. Kadaise jis buvo pradėjęs groti gitara, tačiau dabar instrumentas dulkes kaupė spintoje.
Kodėl nepradėjus vėl kasdien praktikuotis?
Kadangi manoma, kad įprotis susiformuoja per 21 dieną, Achor nubraižė lentelę su 21 stulpeliu, kuriame pažymėjo kiekvieną dieną, kai jis grodavo gitara. Po trijų savaičių jis su pasibjaurėjimu nuplėšė lentelę nuo sienos, kurioje buvo tik keturios varnelės.
Kodėl jam nepavyko jo paties eksperimentas? Todėl, kad padarė tipišką klaidą – bandė save priversti. Nesvarbu, ar tai būtų griežta dieta, įdomios idėjos savaitgaliui, ar ketinimas kasdien groti gitara, mums nepavyksta, nes esame linkę pasikliauti valios jėga.
Kaip įrodė psichologijos profesorius Roy Baumeister ir kiti tyrėjai, mūsų valios jėgos ištekliai yra riboti, ir kuo daugiau naudojame valios jėgą, tuo silpnesnė ji tampa. Todėl nenuostabu, kad taip lengvai grįžtame prie senų įpročių, t. y. lengviausio ir patogiausio kelio arba mažiausio pasipriešinimo kelio.
KĄ GALI REIKŠTI SEKUNDĖS?
Kad įgyvendintume tai, ką suplanavome, mums reikia tam tikrų pradinių pastangų, arba, kitais žodžiais tariant, aktyvacijos energijos, kad įveiktume inerciją ir atsirastų naujas įprotis. Tad iš kur jos galime pasisemti?
Shawn Achor iš naujo išanalizavo savo eksperimentą. Gitarą jis laikė spintoje, nepastebimoje ir nepasiekiamoje vietoje. Nueiti iki spintos ir pasiimti gitarą užtrukdavo tik apie 20 sekundžių, tačiau šis nedidelis laiko tarpas pasirodė esąs rimta atgrasymo priemonė.
Kas būtų, jei galėtume sumažinti reikiamą aktyvacijos energiją iki nulio?
Achor nusipirko specialų stovą ir pastatė gitarą ant jo svetainėje. Dabar gitara buvo ne per 20 sekundžių kelio, o po ranka. Po trijų savaičių skaičiuoklėje, vėl pakabintai ant sienos, kiekviename iš 21 langelio buvo po varnelę.
Iš esmės jis paprasčiausiai perkėlė norimą elgesį į mažiausio pasipriešinimo kelią. Dėl to paimti gitarą ir ja groti reikėjo mažiau energijos nei vengti šios veiklos. Achor tai vadina „20 sekundžių taisykle”.
Žinoma, kartais pokyčiams įgyvendinti mums prireikia šiek tiek daugiau, kartais šiek tiek mažiau laiko, tačiau pati ši strategija, jo manymu, yra universali: sumažinkite aktyvavimo energiją įpročiams, kuriuos norite įgyti, ir padidinkite ją įpročiams, kurių norite atsikratyti.
SUKURTI KLIŪTIS BLOGIEMS ĮPROČIAMS
Shawn Achor prisimena, kaip vedė mokymus vienos didelės Honkongo įmonės biure ir skyrė šiek tiek laiko darbui su vienu iš geriausių rinkodaros skyriaus vadovų Tedu. Tedui labai sunkiai sekėsi susitvarkyti su darbo krūviu. Jo darbo diena užsitęsdavo iki vėlyvo vakaro ir jam nuolat trūko laiko.
Achor atidžiau pažvelgė į jo grafiką ir suprato, kad Tedas:
- dirba visą laiką,
- beveik niekada nedirba.
Reikalas tas, kad jis buvo be galo išsiblaškęs – skaitė naujienas, naujus elektroninius laiškus, gautus paštu, naudojosi socialine žiniasklaida arba žiūrėjo akcijų kotiruotes. Maždaug taip atrodo daugybės žmonių visame pasaulyje darbo diena. Pavyzdžiui, pasak Achor, Londono tarnautojai akcijų kotiruotes per dieną peržiūri maždaug 35 kartus.
Ir tai nėra tik laiko švaistymas šiai veiklai. Kita problema yra dar rimtesnė. Kiekvieną kartą, kai išsiblaškome, nukenčia dėmesys. Tyrimai rodo, kad vidutinis darbuotojas išsiblaško kas 11 minučių, ir maždaug tiek pat laiko užtrunka susikaupti ir atgauti dėmesį.
Pagrindinė problema yra ne išsiblaškymų skaičius, o tai, kad jie yra lengvai prieinami.
Todėl turime padaryti taip, kad jie būtų kuo sunkiau pasiekiami. Taigi jie išjungė galimybę kompiuteryje įsiminti savo paskyros prisijungimo vardą ir slaptažodį, pašalino „Outlook” nuorodą iš kompiuterio darbalaukio, patalpindami ją į tuščią aplanką, esantį kitame tuščiame aplanke, kuris savo ruožtu buvo patalpintas kitame tuščiame aplanke. Tai reiškia, kad iš tikrųjų sukūrė elektroninę matrioškos lėlės versiją.
Iš pradžių Tedas buvo skeptiškai nusiteikęs ir net susierzinęs dėl šių naujovių, apsunkinančių, kaip jam atrodė, ir taip sunkų jo gyvenimą, tačiau po kelių dienų pamatė, kiek daug daugiau darbo jam dabar pavyksta atlikti, ir pripažino, kad Shawn Achor buvo teisus.
Taigi pagrindinis mūsų ginklas kovojant su žalingais įpročiais – sukurti kliūtis, kurios apsunkintų automatišką tų įpročių laikymąsi.