Kodėl kai kurių žmonių santykiuose nuolat kartojasi tie patys scenarijai? Kas neleidžia nutraukti šio užburto rato? Ir kaip tai galima padaryti?
Tos pačios problemos – kodėl?
Kodėl, išėjęs iš priklausomų santykių, žmogus vėl atsiduria tokiuose pačiuose santykiuose? Kodėl alkoholikų vaikai labai dažnai tuokiasi su alkoholikais? Kodėl žmonės, užaugę smurtaujančiose šeimose, dažniau nei kiti arba patys tampa smurtautojais, arba suaugę patys tampa aukomis?
Iš pirmo žvilgsnio visos šios situacijos atrodo nelogiškos: joks žmogus, augęs nesveikose šeimose arba vaikystėje patyręs psichinę traumą, nenorėtų savo noru pakartoti tokios patirties. Tad kodėl destruktyvūs modeliai kartojasi?
- Negalime atsisakyti įpročių
Vaikystėje įgyti įsitikinimai, įprasti streso įveikimo būdai ir elgesio modeliai yra giliai įsišakniję psichikoje, nes jų išmokome ankstyvame amžiuje, kai smegenys dar nebuvo visiškai išsivysčiusios. Dabar, po daugelio metų nuolatinės praktikos, įpročius pakeisti labai sunku.
- Mes kartojame traumuojančius išgyvenimus, bandydami su jais susidoroti
Jei vaikystėje buvome atstumti ir nemylimi, jei jautėmės bejėgiai, suaugę galime nesąmoningai ieškoti tų pačių jausmų sukeliančių patirčių ir santykių. Kodėl? Norėdami pakeisti rezultatą – užgydyti senas žaizdas, sulaukdami pripažinimo ir meilės arba jausdamiesi kontroliuojantys situaciją. Manome, kad šį kartą galime būti tobuli ir verti meilės, nebekartosime tų pačių klaidų ir galėsime išvengti patyčių ir atstūmimo, kuriuos teko patirti vaikystėje. Tačiau dažniausiai tai baigiasi blogai: toliau vaidiname tą patį seną vaidmenį ir gauname neigiamą rezultatą. Vėlgi.
- Jaučiamės nusipelnę kentėti
Žmonėms, kurie vaikystėje patyrė psichinę traumą, dažnai buvo įteigta, kad jie yra blogi ir nusipelnė būti skriaudžiami. Arba kad jie yra priežastis, dėl kurios jų tėvas geria ir šeima turi tiek daug bėdų. Net jei nesame tiesiogiai kaltinami, nesąmoningai „sugeriame” gėdą dėl šeimos ir pradedame kaltinti save. Tai pakerta savigarbą. Pradedame jaustis taip, tarsi būtume nusipelnę emocinio skausmo, prievartos, santykių nesėkmių ir gėdos.
KODĖL SUNKU ATSIKRATYTI SENŲ MODELIŲ?
Nesveikus santykių modelius atkartojame todėl, kad jie mums pažįstami. Net jei žinome, kad taip elgtis nedera, „nesveika” ar „netinkama”, sunku keisti įpročius: lengviau ir toliau daryti tą patį, ką darėme visada, nei išmokti ko nors naujo – ypač patiriant stresą.
Kai nervų sistema perkrauta, siautėja nevaldomos emocijos, organizmas pilnas adrenalino, sunku elgtis kitaip, nei esame įpratę. Tai iš dalies lemia smegenų sandara. Kai nervinės ląstelės suaktyvinamos vienu metu, ryšys tarp jų sustiprėja. Kuo dažniau ką nors darome ar apie ką nors galvojame, tuo stipresni ir veiksmingesni nerviniai ryšiai susiformuoja smegenyse. Pavyzdžiui, taip atsitinka, kai mokomės kokio nors įgūdžio: kuo dažniau praktikuojame krepšinio kamuolio metimą, tuo lengviau pataikyti į krepšį.
Smegenys taip pat formuoja asociacijas tarp emocijų ir situacijų, žmonių ar vietų.
Pavyzdžiui, kai užuodžiate citrinų kvapo valymo priemonės kvapą, mintimis persikeliate į namus, kuriuose gyveno jūsų močiutė, kuri nuolat naudojo tą pačią priemonę – taigi mūsų smegenys sukuria stiprią kvapo asociaciją su močiute.
Dėl tos pačios priežasties atkartojame neproduktyvius elgesio ir mąstymo modelius – šios neuroninės jungtys mūsų smegenyse yra labiausiai išvystytos. Jei vaikystėje su mumis buvo netinkamai elgiamasi arba mumis nesirūpinta, mūsų smegenyse įsitvirtina tokį elgesio ir mąstymo modelį atspindinčios neuroninės jungtys. Taigi mes vėl jį atkartojame.
KAIP NUTRAUKTI SENĄJĮ MODELĮ?
Pakeisti nusistovėjusius įpročius įmanoma. Kiekvieną kartą, kai reaguojame ar mąstome kitaip, sukuriame naujas neuronų jungtis – laikui bėgant galime jas sustiprinti, paversti naująjį veiksmų modelį sau įprastu ir patogiu. Štai ką reikia daryti:
- Išsiaiškinkite savo tėvų šeimos santykių modelius
Jie tapo visų jūsų būsimų santykių modeliu. Bus naudinga paskaityti apie santykių dinamiką apskritai, pradėti rašyti dienoraštį, kuriame aprašysite savo vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus, arba padirbėti su psichoterapeutu, kuris padės suprasti, kokios neišsakytos taisyklės ir numanomi vaidmenys egzistavo šeimoje, kurioje augote.
- Analizuokite ir keiskite savo elgesį
Svarbu gerai žinoti, kaip mąstote, jaučiatės ir elgiatės, ir suprasti, kokį vaidmenį atliekate susiklosčiusiuose disfunkciniuose santykiuose. Jūsų užduotis ir atsakomybė – išmokti sveikesnių bendravimo ir problemų sprendimo, poreikių tenkinimo ir streso įveikimo būdų.
- Išsigydykite sielos žaizdas
Disfunkciniai santykiai susiformuoja dėl to, kad kažkada buvome palikti, atstumti, sugėdinti ar kitaip baisiai įskaudinti ir kitaip psichiškai traumuoti. Norėdami užmegzti sveikus ir stabilius santykius, pagrįstus abipuse meile, pirmiausia turite išmokti juos kurti.
Kol neišsigydysite savo psichinių žaizdų ir nepatenkinsite savo emocinių ir psichologinių poreikių, tol ir toliau ieškosite pagalbos pas partnerius, kurie negali padėti jums jaustis mylimiems. Daugeliui žmonių reikia terapeuto, psichikos traumų specialisto pagalbos. Yra daug įvairių terapijos metodų, kurie tokiais atvejais gali būti veiksmingi.
- Nespauskite savęs pokyčiais
Dideli gyvenimo pokyčiai iš jūsų pareikalaus daug: nesitikėkite, kad įsišaknijusius įpročius pakeisite per kelias savaites ar mėnesius. Būkite sau švelnesni ir atlaidesni, palaipsniui keisdamiesi į gerąją pusę, mokydamiesi naujų įgūdžių, suvokdami tiesas. Aukite ir tobulėkite! Nesvarbu, kur esate dabar, visada yra vilties.