Santykiai su mylimosios ar mylimojo tėvais ne visada būna sėkmingi. Tėvai dažnai prisiekinėja, kad jų vaikai, tapę suaugusiais, patys galės nuspręsti, kaip jiems gyventi. Tačiau duotas pažadas yra viena, o tikrovė – visai kas kita. Kai vaikai susiranda antrąją pusę ir pradeda kurti ateities planus, deja, bet pasitaiko, kad tėvai stengiasi juos atkalbėti nuo, jų manymu, neteisingo ar pavojingo žingsnio. Jei tai, kas kėlė nerimą, staiga pasitvirtina, tėvų baimės perkėlimas vaikams gali priversti juos suabejoti savo pasirinkimo teisingumu.
Ir tokio elgesio priežastis nebūtinai yra savanaudiškumas. Veikiau tai tėvų baimė prarasti vaiką. Juk pradėdamas kurti gyvenimą poroje jis atsisveikina su vaikyste ir praeitimi.
Leiskite vaikui klysti – tai labai svarbu
Gali būti, kad būtent klaida, padaryta renkantis partnerį, vėliau padės suformuoti stiprų charakterį ir išmokys apibrėžti savo ribas. To nereikėtų pamiršti.
„Tėvai neleido pamiršti praeities“.
Urtė, 32 m.
„Su Luku išsiskyrėme prieš pusantrų metų, ir staiga jis paskambino Naujųjų metų išvakarėse. Pasakė, kad negali manęs pamiršti, ir pasiūlė suteikti mūsų santykiams dar vieną šansą. Sutikau, nes pati dažnai galvodavau apie jį ir mus abu. Mes vėl buvome kartu. Ir tada įsikišo jo tėvai…
Per mūsų šeimos kivirčus ir iškart po skyrybų Lukui reikėjo jų paramos, o jie iš manęs padarė pabaisą, vienintelę kaltą dėl jų sūnaus kančių. Kai bandėme atkurti santykius, jo tėvai priminė praeitį, neva kad jis „nepadarytų tos pačios klaidos“ su manimi. „Jei nepasisekė tada, nepasiseks ir dabar! Nepasitikėk ja!“ ir t. t.
Įtariu, kad Luko tėvai niekada neleido jam įžengti į pilnametystę. Jie buvo pernelyg savininkiški jo atžvilgiu ir bet kokią moterį laikė pavojinga intrigante! Laimei, Lukas sugebėjo atsispirti tėvų įkalbinėjimams ir atvirai su jais pasikalbėjo. Jie mane pripažino, nors iki šiol manęs nemėgsta…“.
Svarbu atsižvelgti į tai, kaip partneris bendrauja su savo tėvais
Renkantis partnerį reikia atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kas jį sieja su tėvais. Nes vėliau, kilus bet kokiam konfliktui, bus daug nemaloniau pripažinti, kad partneris nemoka konfrontuoti su savo tėvais, bijo juos nuliūdinti, vengia situacijos, kurioje gali atsidurti „tarp dviejų ugnių“, savo interesus nustumia į antrą planą. Jis turėtų sugebėti „maištauti“ prieš tėvus ir jus apginti, jei jo tėvai jūsų atžvilgiu elgiasi nesąžiningai.
Priešingu atveju jausitės kaip „nereikalingas daiktas“, į kurį neatsižvelgiama… Tai nesąmoningai veda prie konfrontacijos.
Labai svarbu negyventi savo vaikų gyvenimo
Kai tėvai supranta, kad jiems nepavyko pasiekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų, jie kišasi į savo suaugusių vaikų gyvenimą. Jie tai daro, dažniausiai, turėdami gerų ketinimų: siekia užtikrinti, kad jų vaikai gautų tai, ko jiems patiems trūko, ir išvengtų šeimyninio gyvenimo spąstų, su kuriais patys susidūrė.
Tačiau tėvų ir vaikų norai dažnai nesutampa, todėl tėvai nusivilia, kad jų vaikai nėra tobuli. Noras daryti įtaką vaikams ar patarti, kaip gyventi, yra noras išlaikyti jų kontrolę. Tai neabejotinai pasėja nesantaiką vaikų šeimose, skatindama juos stoti tėvų arba partnerio pusėn.
„Man susidarė įspūdis, kad jie mane suvokia kaip svetimą vaiką. Aš niekada netapau jų šeimos nariu“.
Aurimas, 36 m.
„Kai susipažinau su Livijos tėvais, jaučiausi labai nejaukiai, nežinau kodėl.
Po mūsų vestuvių šis jausmas neišnyko. Savo uošvio ir uošvės namuose visada nesijaučiau visiškai patogiai. Kiekvieną kartą, kai, pavyzdžiui, kamuojamas troškulio, eidavau įsipilti vandens, net ir po dvejų santuokos metų turėdavau klausti žmonos tėvų, ar galiu tai padaryti.
Susidarė įspūdis, kad jie į mane žiūrėjo kaip į svetimą vaiką ir aš niekada netapau jų šeimos nariu. Kai visa šeima susirinkdavo spręsti kokių nors šeimos problemų, manęs net nekviesdavo prie stalo… Net ir po to, kai vedžiau Liviją, atrodė, kad jos tėvai į mane žiūri kaip į kažkokią papildomą ir nereikalingą detalę. Kad ir ką daryčiau, jie niekada manęs nepriimdavo. Mano žmona mane supranta, bet kartu suvokia, kad vargu ar gali pakeisti savo tėvus. Dabar ji dažnai juos lanko be manęs.“