Žurnalistė Erin Nicole parašė laišką moterims, kurios perkopė trisdešimties metų ribą, bet dar nepradėjo gyventi padoraus (vertinant šiuolaikiniais standartais), pamatuoto suaugusio žmogaus gyvenimo – su vyru, vaikais ir būsto paskola.
Šią savaitę man sukanka trisdešimt keleri. Savo tikslaus amžiaus nenurodau, nes kiti mano darbuotojai, palyginti su manimi, yra kūdikiai. Visuomenė man įteigė, kad senėjimas yra nesėkmė, todėl bandau gelbėtis nuo nevilties neigimu ir saviapgaule, stengiuosi negalvoti apie savo tikrąjį amžių ir įtikinti save, kad atrodau kaip 25-erių.
Man gėda dėl savo amžiaus. Senėjimo problema nėra panaši į kitus gyvenimo išbandymus. Aš negaliu tapti jaunesnė, mano amžius nekeičiamas ir nekoreguojamas. Stengiuosi savęs neapibrėžti pagal amžių, bet aplinkiniai nėra tokie malonūs.
Negana to, nesu įvykdžiusi nė vieno tikslo iš sąrašo, kurį turi pasiekti mano amžiaus žmogus.
Neturiu nei partnerio, nei vaikų. Banko sąskaitoje turiu juokingai mažai pinigų. Net nesvajoju apie nuosavą būstą, vos užtenka pinigų nuomai.
Žinoma, nemaniau, kad mano gyvenimas sulaukus 30-ies metų bus toks. Gimtadienis – puiki proga pasiduoti neproduktyviems apgailestavimams ir rūpesčiams. Trumpa reziumė: man sukanka trisdešimt keleri, slepiu savo amžių ir nerimauju. Bet žinau, kad esu ne viena. Daugelis žmonių manė, kad suaugusiųjų gyvenimas bus kitoks. Džiaugiuosi, kad tai ne tai, ką įsivaizdavau. Tam turiu keturias priežastis.
NUOTYKIAI
Užaugau mažame miestelyje. Laisvalaikiu skaičiau knygas ir svajojau apie nuotykius. Mūsų šeima niekur nevažiavo, išvykos pas giminaičius į kitą miestą nebuvo skaičiuojamos. Mano jaunystė buvo savaip laiminga, bet niekuo neišsiskirianti.
Mano pase dabar yra daugiau antspaudų, nei galiu suskaičiuoti.
Gyvenau Los Andžele, Niujorke ir Balyje, judėjau tiesiog todėl, kad norėjau, neturėdama planų ar finansinių garantijų. Įsimylėjau vyrus trijuose skirtinguose žemynuose, galėjau ištekėti už žmogaus, kuris man tai pasiūlė, kai man buvo 25-eri. Tačiau aš pasirinkau kitą variantą. Kai atsigręžiu atgal ir suprantu, kiek daug patyriau, nesigailiu dėl savo sprendimo.
PATIRTIS
Tai, ką patyriau prieš trejus metus, mano terapeutas pavadino „nušvitimu”. Paprastai tai vadinama nerviniu išsekimu. Išėjau iš darbo, išvykau iš miesto ir „perkrausčiau” visą savo gyvenimą. Turėjau sėkmingą darbą, daug gerbėjų. Tačiau jaučiausi taip, tarsi negyvenčiau savo gyvenimo. Kažkuriuo metu tai paaiškėjo.
Dabar man tūkstantį kartų geriau sekasi gyventi, todėl kentėti buvo verta.
Mano draugė, būdama ištekėjusi, patyrė kažką panašaus. Jai teko išgyventi sunkias skyrybas, o aš meditavau džiunglėse jos „atgimimo” metu. Nesakau, kad mano padėtis buvo geresnė. Jos abi buvo savaip baisios. Tačiau nebūčiau iškeitusi patirties, kurią įgijau gyvendama Balyje. Būdama santykiuose sunkiai galėjau suprasti, kas iš tikrųjų esu. Kai esi vieniša, sunku ignoruoti įkyrų balsą galvoje, nes daug laiko praleidi vienas su juo.
MĄSTYSENA
Nesu tikra, ar noriu to, ko turėčiau norėti būdama tokio amžiaus. Vaikystėje neabejojau, kad ištekėsiu. Turėjau prieš akis savo tėvų pavyzdį – jie susituokę jau 43 metus. Bet dabar apie santuoką nesvajoju. Laisvės dvasia manyje per stipri, kad galėčiau pasirinkti vieną žmogų visam gyvenimui.
Noriu vaikų, bet pradedu galvoti, kad galbūt man neskirta būti motina. Žinoma, įsijungia biologinis impulsas. Pažinčių programėlėje apie vaikus pradedu kalbėti jau penktą susirašinėjimo minutę. Tačiau psichologiškai žinau, kad vaikai – ne man.
Man patinka būti laisvai, tad tai nėra geriausia aplinka auginti vaikus.
Judame toliau. Išėjau iš rinkodaros vadovės pareigų ir tapau laisvai samdoma rašytoja. Dabar esu redaktorė ir gaunu mažesnį atlyginimą. Tačiau tapau daug laimingesnė. Dažniausiai visai nepastebiu, kad dirbu.
Vis dar turiu didelių tikslų, o geros pajamos tam labai reikalingos. Tačiau gyvenime reikia rinktis, ir aš esu patenkinta savo pasirinkimais.
ATEITIS
Žinoma, pavydžiu savo draugams, kurie augina vaikus ir gali sau leisti nedirbti. Kartais aš jiems taip pavydžiu, kad turiu juos pašalinti iš savo socialinio rato. Jų kelias yra apibrėžtas, o mano – ne. Viena vertus, tai gąsdina, kita vertus, gniaužia kvapą nuo laukimo.
Neįsivaizduoju, kaip atrodys mano gyvenimas ateityje.
Laukia ilgas kelias ir aš juo džiaugiuosi. Nenoriu žinoti, kaip atrodys mano ateinantys dvidešimt metų. Per mėnesį galėčiau išsikraustyti į Londoną. Galėčiau pastoti ir susilaukti dvynukų. Galėčiau parduoti knygą, įsimylėti, eiti į vienuolyną. Man atsiveria begalė galimybių keisti gyvenimą.
Todėl nelaikau savęs nesėkminga. Aš negyvenu pagal scenarijų, širdyje esu menininkė. Gyvenimo kūrimas be plano yra pati įdomiausia patirtis, kokią tik galiu įsivaizduoti. Jei mano pasiekimai nėra tokie akivaizdūs kaip nuosavo namo pirkimas ar kūdikio gimimas, tai nereiškia, kad jie mažiau svarbūs.
Taip pat skaitykite: