Šie žmonės yra įsitikinę, kad jie niekam neįdomūs. Nuolatinis meilės ir pripažinimo troškimas vargina aplinkinius ir pasmerkia juos vienatvei. Tačiau jie vis tiek negali atsisakyti aukos vaidmens. Kodėl?
Manęs – nemyli
Kolega nepasisveikino, draugas pamiršo pasveikinti su gimtadieniu… Tokios skirtingos situacijos – ir visada vienas paaiškinimas: “Niekas manęs nemyli!” Nelengva su tuo susitaikyti, tačiau šis teiginys yra teisingas: besąlygiškos kitų žmonių meilės trūkumas yra realybė, su kuria susiduria beveik kiekvienas suaugęs žmogus.
Mūsų meilės troškimas – tai stiprus, dažnai nesąmoningas poreikis iš naujo patirti tobulą meilę, kurią tik motina gali suteikti savo vaikui. Tačiau tobula ir absoliuti mamos meilė yra jausmas, į kurį gali pretenduoti tik vaikas. Suaugę išmokstame įveikti šį nusivylimą. Mūsų meilė, prieraišumas ir draugystė visada yra abipusio santykio, kuriame kiekvienas yra ir duodantysis, ir gaunantysis, rezultatas. Tačiau kai kuriems iš mūsų ir toliau (kaip ir vaikystėje) labai reikia besąlygiškos meilės, pritarimo, palaikymo…
PERVERTINIMAS
“Aš niekam nereikalingas” – dažnai taip sako tie, kurie vaikystėje negavo pakankamai tėvų meilės arba bent jau gyvena su šiuo jausmu. Tačiau, pasirodo, kad ir per didelė tėvų meilė gali sukelti panašių pasekmių. Užaugęs vaikas tikėsis iš kitų tokio pat dėmesio, kokį gavo vaikystėje, tačiau niekas negalės patenkinti jo išpūstų lūkesčių. Nenumaldomas naujų meilės ir dėkingumo apraiškų poreikis galiausiai privers aplinkinius nuo jo atsiriboti.
Žinoma, tokia reakcija kursto “nesuprasto” žmogaus apmaudą, stiprina jo įsitikinimą, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš jį.
POREIKIS BŪTI GERIAUSIU
Nuolatinį meilės “trūkumą” dažnai jaučia tie, kuriems būdingi dominuojantys narciziški charakterio bruožai.
Būti „mylimam” jiems reiškia “būti mylimiausiam”, t. y. tam, kuriam teikiama pirmenybė prieš kitus. Sunku pripažinti, kad galbūt nenusipelnėte meilės, kurią norite gauti; lengviau kaltinti kitus, kad jie nesistengia mylėti.
PASITIKĖJIMO STOKA
Frazė “Niekas manęs nemyli!” skamba kaip nenumaldomas komplimentų troškulys.
Žmogui, kuriam trūksta pasitikėjimo savimi, nuolat reikia teigiamų vertinimų iš šalies, ir kuo jų daugiau, tuo ramiau jis jaučiasi. Kartu jis tampa labai jautrus kritikai: menkiausia užuomina, kad yra netobulas, verčia jį su nauja jėga siekti pripažinimo.
KĄ DARYTI?
Grįžkite į savo vaikystę – pabandykite ją prisiminti. Paklauskite savęs: ar jaučiausi apsuptas dėmesio? Ar tėvai rodė man savo meilę? Šio apmąstymo tikslas – suvokti: jūsų rūpesčiai ir baimės yra jūsų asmeninės istorijos dalis, todėl beprasmiška atsakomybę už juos perkelti kitiems žmonėms.
Prisiminkite visus, kurie jus myli. Užsirašykite penkių artimų žmonių vardus ir prisiminkite vieną iš paskutinių dėmesio ženklų: padėkos žodžius, komplimentą. Šiuos gestus vargu ar galima pavadinti didelės meilės ženklais, tačiau jie neabejotinai įrodo, kad esate vertinami, branginami.
Suvokite savo vaidmenį. Artimi santykiai visada yra abipusiai mainai. Prisiminkite ir surašykite gerus dalykus, kuriuos neseniai padarėte artimiesiems. Tikriausiai pastebėsite, kad malonumas, kai galite duoti meilę, yra ne mažesnis nei džiaugsmas, kai galite ją gauti.
Paverskite tai dorybe. Vykstant procesui, kurį psichoanalitikai vadina sublimacija, destruktyvus meilės poreikis gali tapti jėga, galinčia užpildyti vidinę tuštumą ir numalšinti sielos alkį. Meninė kūryba, moksliniai tyrimai, labdara. Kiekvienas žmogus turi galios rasti tai, kas leistų jam frustraciją paversti teigiamų emocijų šaltiniu.
PATARIMAS ŠALIA ESANČIAM ŽMOGUI
Žmogus, kuris jaučiasi nepakankamai mylimas, pirmiausia nori, kad jį išklausytų, palaikytų ir apsaugotų, kai jam to reikia. Tačiau neatsiduokite jo mąstymo spąstams – tai nepadės užgydyti jo sielos žaizdos.
Išmokite atiduoti kitam “jo dalį” savo meilės ir nenusiminkite, jei negalite pakeisti situacijos. Nekaltinkite dėl to savęs, nes šis emocinis “badas” – jo asmeninės istorijos pėdsakas.