Tam tikru metu pastebime, kad augantys vaikai (paaugliai) stengiasi būti nepriklausomi, bando pabėgti nuo mūsų įtakos, ieško vertingų ir svarbių dalykų už šeimos ribų. Tokiu metu įvairios subkultūros tampa ypač patrauklios. Ar tėvai turėtų sunerimti, jei jų vaikas tapo tokios bendruomenės dalimi? Atsakymai šiame straipsnyje.
Paaugliai ir įvairios subkultūros
„AŠ KITOKS”
Subkultūra – tai kažkas, kas yra „po” kultūra, kas skiriasi nuo dominuojančių, daugumai priimtinų normų ir vertybių. Šios bendruomenės neatsiranda vakuume, jos glaudžiai susijusios su kultūros lauko „prisotinimu“. Kuo daugiau visuomenėje idėjų, įvykių ir reiškinių, tuo įvairesnės jos subkultūrinės srovės.
Kartu tokios grupės susiformuoja spontaniškai, jos paprastai yra savarankiškos ir priešinasi masinei kultūrai. Subkultūrai būdingi skiriamieji bruožai – vieninga susivienijimo idėja, kalba, pažiūrų sistema, gyvenimo ir elgesio būdas, požymiai, pagal kuriuos apibrėžiami „savi”.
XX a. buvo subkultūrų klestėjimo laikotarpis: zooteriai, baikeriai, bitnikai, hipiai, rastamanai, rokeriai, pankai, metalistai, gotai, reperiai, emo, gotai. Subkultūros formavosi pagal muziką, sportą, tautines pažiūras ar požiūrį į kompiuterinius žaidimus.
Šiais laikais subkultūros labiau yra „persikėlusios“ į virtuąlų pasaulį – ten, kur paaugliai, dažniausiai, praleidžia daugiausiai savo laiko.
KAS TRAUKIA VAIKUS LINK SUBKULTŪRŲ?
Ko mūsų vaikai ieško subkultūrų sąjungose? To paties, kaip ir ankstesnės kartos – galimybės priklausyti „savo” bendruomenei ir joje būti lygiaverčiais nariais, įtvirtinti savo individualumą.
Pagrindinės vėlyvosios paauglystės užduotys: apibrėžti ir identifikuoti save, užmegzti artimus santykius su bendraamžiais, išbandyti įvairius socialinius vaidmenis, apsispręsti dėl profesinės krypties.
Beveik visi šie uždaviniai akivaizdžiai yra neišsprendžiami suaugusiųjų pasaulyje ir tėvų aplinkoje. Suaugusiųjų pasaulyje vaidmenys jau yra apibrėžti ir jaunam žmogui ten nėra vietos. Iš tiesų jis nėra nei projektų vadovas, nei specialistas, nei tėvas, nei sutuoktinis. Tėtis ir mama į paauglį ir toliau žiūri kaip į vaiką, kuriuo psichologinio statuso požiūriu jis yra ir kartu nėra. Atrodo, kad atėjo laikas suteikti laisvę ir atsakomybę, tačiau baisu ją patikėti paaugliui. Tėvai dar nemato jo rimto požiūrio į gyvenimą ir sukauptos gyvenimiškos patirties.
Pasirodo, jaunimo subkultūros yra viena iš nedaugelio galimybių ieškoti savęs ir užmegzti santykius tarp lygiaverčių, tų, į kuriuos žiūrima rimtai. Tai sąmoningos tapatybės paieškos: kas aš esu, ką galiu, kaip mane suvokia. Tai bandymas įvaldyti socialinius vaidmenis – lyderio, organizatoriaus, idėjų nešėjo. Čia taip pat galimi pirmieji romantiniai santykiai. Čia susiformuoja kritiškas požiūris į tėvų figūras, kuris labai svarbus norint nuo jų atsiriboti.
AR TURĖČIAU NERIMAUTI, AR NE?
Labiau tikėtina, kad – ne. Jaunimo bendruomenės yra normatyvinis šiuolaikinio pasaulio reiškinys, socializacijos būdas. Be to, palyginti su praeitimi, kai subkultūrų atstovai buvo tiesiog matomi gatvėse, pastarąjį dešimtmetį jaunimo bendruomenės „slepiasi” skaitmeninėje erdvėje.
KAIP PADĖTI PAAUGLIUI?
Su vaiku reikia kalbėtis ramiai. Rimtai, atidžiai, susidomėję paklauskite: kas tau iš to? Kam, tavo manymu, tai skirta? Kaip tai veikia tave? Jei nesutariate tarpusavyje, kas tokiu atveju atsitinka? Pokalbis ir ramybė čia reikalingi tam, kad išlaikytumėte ryšį su vaiku, parodytumėte nuoširdų susidomėjimą ir pagarbą bei suprastumėte bendruomenės saugumą.
Svarbiausia yra padėti augančiam vaikui reguliuoti jo aplinką ir gebėti valdyti laiką.
Pirmuoju atveju „pranešame”, kad laiką galima leisti ne tik su dėmesį patraukusia grupe ir ne tik toje aplinkoje, kurioje ji buriasi. Tai reiškia, kad paauglį galima labiau įtraukti į šeimos veiklą, ypač specialiai organizuojamą: išvyką už miesto su komandiniais žaidimais kelių šeimos draugų kompanijoje, kelionę į kalnus ar išvyką į parką. Svarbiausia – sugalvoti, ką galima smagaus nuveikti kartu.
Padės pokalbis, kuriame kartu su paaugliu be priekaištų išsiaiškinsime: kiek laiko jis norėtų praleisti prie kompiuterio (taip šiais laikais dažniausiai stiprinamas ryšys su socialine grupe). Aptarkite, kaip jam sekasi namuose, kiek laiko jis galėtų skirti socialinei veiklai, nesusijusiai su ta pačia kompanija.
Be šeimos, galite pasiūlyti vaikui galimybę būti įtrauktam į kitas grupes. Pavyzdžiui, jei jis turi aistrą rizikuoti, padėkite jam užsiimti laipiojimu uolomis ar pan. – tai susiję su pasinėrimu į aistringą bendruomenę. Šiuo atveju svarbiausia rasti tai, kas paaugliui patinka, ir palaikyti šio pomėgio vystymąsi. Galbūt vaikui patinka laimėti arba keliauti į naujas vietas – tada jam galima pasiūlyti jį dominančių dalykų olimpiadas, miesto ar apylinkių tyrinėtojų bendruomenę.
Vaikų dienos centras – tai patogi vieta paaugliams, kur jie gali atvirai reikšti savo nuomonę, argumentuoti savo poziciją ir ugdyti saviorganizacijos įgūdžius.
Lietuvoje tokie klubai sėkmingai veikia ne viename mieste. Jie supažindina paauglius su dominančiomis sritimis: IT, robotika, menine veikla, tinklaraščių rašymu ar žurnalistika. Paauglio įtraukimas į tokią aplinką padės paskirstyti laiką taip, kad jis būtų užpildytas įvairia veikla. Tada abejotiniems draugams liks mažiau laiko ir bus iš ko rinktis.
Svarbiausia, ką turėtų prisiminti tėvai, yra tai, kad jų vaikui, kaip ir visada, reikia skirti daug laiko, kantrybės ir rūpesčio.