Žmonės, kuriems trūksta humoro jausmo, mėgsta pasakoti anekdotus. Vairuotojai, kurie vos „laikosi“ savo eismo juostoje, linkę mokyti kitus vairuoti. Vadovai, neturintys net elementaraus supratimo apie sritį, kurioje dirba, mėgsta b specialistus už tai, kad jie nieko nesupranta apie savo darbą. Kodėl visi šie žmonės yra tokie akivaizdžiai nekompetentingi ir to nepastebi?
KAIP PASIREIŠKIA DUNNING-KRUGER EFEKTAS?
Psichologijoje šis paradoksas aiškinamas Dunning-Kruger efektu. Žemo intelekto ar siauro mąstymo žmonės dažnai nesupranta, kad jų priimami sprendimai yra neteisingi, o talentai, kuriais jie save apdovanoja, yra netikri. Jie mano, kad yra teisūs ir supranta situaciją geriau už kitus.
Ilgainiui tokia pasaulėžiūra įgyja psichologinės gynybos pobūdį: ribotas žmogus pradeda ginti savo situacijos viziją būtent todėl, kad jaučia, jog jei pripažins mintį, kad klysta, jį „išstums“ gabesni žmonės.
Plačiai mąstantys, išsilavinę žmonės, priešingai, puikiai suvokia tikrovės dėsnių sudėtingumą ir didžiulį žinių lauką, kurį ilgainiui galima įvaldyti.
Dėl to jie nuvertina savo gebėjimus, nuvertina savo vietą visuomenėje. „Žinau, kad nieko nežinau”, – kartojo išminčius Sokratas, kuris gyveno daugiau nei kukliai ir buvo nuolat puolamas kvailių, įsitikinusių savo teisumu. Ar nors vienas ribotas žmogus gali sau tai pripažinti? Matyt, ne.
TYRIMAI
Šį poveikį teoriškai numatė, o vėliau eksperimentiškai patvirtino 1999 m. Kornelio universiteto (JAV) Psichologijos katedros psichologai David Dunning ir Justin Kruger.
Teorinis hipotezės pagrindas buvo didžiųjų filosofų pastebėjimai. Praktinis įkvėpimo šaltinis buvo nusikaltimai. Autoriai domėjosi nuostabiu plėšiko MacArthur Wheeler, kuris vieną po kito apiplėšė du bankus, prieš tai veidą ištepęs citrinų sultimis, atveju. Jis tikėjo, kad citrinos sultys neleido jo veido matyti apsaugos kamerų įrašuose.
Psichologai stebėjosi žmogaus nekompetencijos gilumu – juk jis net nebandė patikrinti savo įsivaizdavimo pagrįstumo, nors dėl šios klaidos jam grėsė kalėjimas.
Surinkę į vieną kambarį žmones, užsiimančius skirtingomis veiklos sritimis, bet kartu turinčius absoliučiai nevienodą realių žinių lygį, eksperimento autoriai pasiūlė jiems užpildyti klausimyną. Dalyvių buvo paprašyta nurodyti savo kompetencijos lygį toje srityje, kurioje jie dirbo. Po to jų buvo paprašyta atlikti keletą testų, kad būtų nustatytas tikrasis jų kompetencijos lygis. Remdamiesi rezultatais, tyrimo autoriai sudarė grafiką, kuriame pavaizduotas ryšys tarp realių žinių ir žmonių įsitikinimo, kad jie gerai išmano savo darbo sritį.
Grafikas priminė parabolę. Kairėje jos dalyje, kur buvo pavaizduoti mažiausiai kompetentingi eksperimento dalyviai, ji pasiekė aukščiausią tašką – šimtaprocentinį pasitikėjimą savo žiniomis. Vėliau jis staigiai krito – didžioji dauguma žmonių, gana gerai išmanančių savo profesiją, buvo itin prastos nuomonės apie savo patirtį ir įgūdžius. Į pabaigą kreivė vėl pakilo – čia buvo geriausi iš geriausių, tikri savo srities ekspertai. Šie žmonės negalėjo nesuvokti, kad yra daug geresni už daugumą kitų specialistų.
Vis dėlto tikrų ekspertų pasitikėjimas buvo vidutiniškai trečdaliu mažesnis nei nekompetentingų dalyvių.
Kaip nustatė Dunning ir Kruger, profanai ne tik pervertino savo kompetenciją, bet ir nesugebėjo tinkamai įvertinti ekspertų, kurie iš tiesų buvo labai kvalifikuoti toje pačioje srityje. Jie nuoširdžiai netikėjo, kad padarė klaidų atlikdami testus, susijusius su jų profesine veikla. Dauguma jų liko prie savo nuomonės net ir po to, kai klaidos jiems buvo nurodytos ir klaidingumas logiškai pagrįstas.
Nuo to laiko Dunning-Kruger efektą ne kartą patvirtino ir kiti tyrėjai.