Kas yra psichopatai, kodėl jie pavojingi ir kodėl jie nelaikomi psichikos ligoniais? Plačiau – šiame straipsnyje.
Psichopatai tarp mūsų
Vos tik susiduria su sudėtingomis gyvenimo situacijomis ir įvykiai klostosi ne taip, kaip jie norėtų, arba kai jų norai nėra tenkinami, jie iš karto parodo savo susierzinimą, visiškai nekreipdami dėmesio į kitų reakciją.
Jų neįmanoma sustabdyti. Apimti įniršio, jie gali imtis tiesioginės agresijos. Toks socialinėms normoms prieštaraujantis elgesys vadinamas psichopatiniu.
ASOCIALŪS PSICHOPATAI
Tarp nusikaltėlių yra daug vadinamųjų asocialių psichopatų. Mūsų visų laimei, psichopatija neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tai ne psichikos liga, o asmenybės raidos ypatybė. Kuo skiriasi normalūs žmonės nuo psichopatų apskritai, o ypač nuo asocialių psichopatų?
Normalūs žmonės turi labai stiprius stabdančius mechanizmus – savo socialinius motyvus. Tai toks vidinis poreikis ne tik laikytis priimtų elgesio normų, bet ir atitikti jas, būti geru žmogumi savo pačių akyse.
Dėl šių motyvų patiriame empatiją, galime atsidurti kito žmogaus vietoje. O už emocinį žlugimą, žiaurų elgesį su kitu žmogumi mokame visų pirma tuo, kad prarandame meilę ir pagarbą sau.
Socialiniai motyvai formuojasi auklėjimo procese. Ankstyvoje vaikystėje vaikai jas perima iš aplinkinių, iš tų, kurie juos myli, kuriuos jie myli ir į kuriuos nori būti panašūs.
Vis tik, jie (dažnu atveju) yra impulsyvūs ir nesugeba įvertinti galimų savo elgesio pasekmių.
Tai esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūnų. Gyvūnams būdingi įgimti, biologiškai sąlygoti socialiniai instinktai, kurie automatiškai apsaugo nuo tarpusavio išnaikinimo. Kai vienas iš kovojančių vilkų jaučiasi pralaimėjęs, jis nuolankiai palenkia nugalėtojui kaklą. O nugalėtojas, kad ir kaip jį įkaitintų kova, nekanda į kaklą ir nenužudo savo varžovo. Tai nėra kilnumas. Tai socialinio instinkto aktas.
Žmogus negimsta su tokiais instinktais, ir jei jis nėra išsiugdęs socialinių motyvų, jis gali būti daug pavojingesnis kitiems nei laukinis gyvūnas. Nuo nusikaltimų jį sulaiko tik bausmės baimė. Tačiau, asocialūs psichopatai neturi tokios baimės. Kodėl?
Jiems trūksta socialinės motyvacijos, o jų temperamentas ir mąstymas yra ypatingi: jie impulsyvūs ir nesugeba įvertinti galimų savo elgesio pasekmių. Dėl to sutrinka savikontrolė.
Gerai, kad asocialių psichopatų asmenybės bruožai dažnai būna ryškūs ir gali būti įspėjimas kitiems. Todėl asociali psichopatija tam tikra prasme yra mažiau pavojinga nei socialinė psichopatija.
SOCIALINIAI PSICHOPATAI
Juos nustatyti daug sunkiau. Iš pirmo žvilgsnio jie daro gerą įspūdį ir atrodo, kad domisi ir rūpinasi kitais. Jų elgesys yra tvarkingas, jie neturi nekontroliuojamų emocijų protrūkių… Staiga paaiškėja, kad šis žmogus gali padaryti bet kokį niekšišką poelgį už jūsų nugaros, jei tik tai lieka paslaptyje.
Pvz.: pažinojau moterį, kuri sėkmingai vadovavo didelei akademinei programai universitete. Ji atrodė geranoriška ir užjaučianti, padėjo tiems, kurie atsidūrė sunkioje padėtyje, buvo tolerantiška, ypač silpniesiems.
Staiga iš atsitiktinio liudininko išgirdau apie šios moters pokalbį su universiteto prorektoriumi. Ji labai aiškiai užsiminė, kad rekomenduoja atleisti iš darbo savo programos darbuotoją – ne tik vieną geriausių universiteto dėstytojų, bet ir moterį, kuri tuo metu buvo atsidūrusi labai sunkioje gyvenimo situacijoje.
Projekto vadovė nusprendė ją atleisti „svetimomis rankomis”, nes ją erzino šios dėstytojos orumo ir nepriklausomybės jausmas.
Ji nesijautė patogiai šalia tų, kurie turėjo pagrindo savigarbai, ir labai norėjo juos demaskuoti. Bet geriausia nepastebimai – ji puikiai žinojo, kad taip elgtis nedera, ir mokėjo apskaičiuoti savo veiksmus.
Taip elgiasi socialiniai psichopatai. Kaip ir asocialūs psichopatai, jie neturi jokių socialinių motyvų. Jei jie jaučia kam nors pavydą arba pavyduliauja, o taip būna labai dažnai, joks moralės kodeksas jų nesustabdys.
Tačiau jie ir toliau kontroliuoja savo elgesį. Jie nėra impulsyvūs, bet tvarkingi ir apskaičiuojantys. Jie gerai žino, kaip elgtis, kad nebūtų teisiami. Tuo pat metu socialiniai psichopatai gali įvykdyti siaubingus nusikaltimus prieš žmones, kurių jie asmeniškai nemėgsta. Svarbiausia, kad jiems patiems nekiltų grėsmė.
Iš jų gretų kilo monstrai, kurie žydų koncentracijos stovyklose kankino ir žudė visiškai bejėgius žmones. Paaiškėjo, kad ir dabartinėmis atšiauriomis karo sąlygomis yra kur kas daugiau žmonių, neturinčių socialinės motyvacijos, nei galėjome numanyti. Savo pasirengimą vykdyti amoralius įsakymus jie nuoširdžiai laiko sąžiningu pareigos vykdymu, o patį įsakymą – viso elgesio pateisinimu.
Be to, tai, ką jie daro, nesukelia jokio vidinio konflikto jų sielose! Pavyzdžiui: per Adolfo Eichmanno (oberšturmbanfiureris ir vienas pagrindinių Holokausto organizatorių) teismo procesą paaiškėjo, kad šis pareigūnas vykdė masinį genocidą be jokio asmeninio priešiškumo savo aukoms. Eichmannas yra tipiškas socialinių psichopatų atstovas.
Ką galime padaryti prieš psichopatiją? Tėvai turi prisiminti, kad socialiniai motyvai pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Glaudus emocinis ryšys su tais, prie kurių vaikai yra prisirišę, – tėvais ir seneliais, – ir noras, kad šie artimieji juos mylėtų, o ne tik jais rūpintųsi, padeda ugdyti socialinius motyvus. Jei vaiko jaučiamą empatiją kitiems nuolat palaiko artimieji, tikimybė, kad išsivystys psichopatija, sumažėja.