Šiandien žinoma ir išsamiai aprašyta daugiau kaip 500 žmogaus baimių. Žmonės bijo visko: vandens, miškų, veidrodžių ir vaiduoklių, raganų ir lėktuvų… Tačiau bene labiausiai mus gąsdina mirtis. Kaip tanatofobija susijusi su kitomis baimėmis? Kas (ne)padeda su ja kovoti? Ir kaip mirtis traktuojama įvairiuose pasaulio kraštuose?
Tanatofobija
Tanatofobija yra visų baimių pagrindas, nes daugelis jų vienaip ar kitaip susijusios su grėsme gyvybei. Pavyzdžiui, tamsos baimė yra niktofobija. Mūsų sąmonėje juoda spalva dažnai asocijuojasi su nežinomybe ir košmarais. Šį ryšį sustiprina ir kultūrinės tradicijos.
Vis tik, iš pradžių juoda spalva nebuvo siejama su gedulu. Priešingai, tai buvo šventės spalva, ji simbolizavo klestėjimą ir gerovę. Ir visa tai dėl to, kad balti ir pilki audiniai buvo tiesiog pigesni už dažytus – ne kiekviena šeima galėjo sau leisti įsigyti tamsios spalvos drabužius. Tik XV a. pabaigoje Prancūzijoje karalienės Anos Bretonės dėka atsirado tradicija per laidotuvių ceremonijas dėvėti juodus drabužius: taip svečiai pradėjo reikšti pagarbą mirusiajam ir pabrėžė įvykio svarbą.
Tačiau Indijoje ir kai kuriose kitose Azijos šalyse balta spalva vis dar laikoma liūdesio įsikūnijimu – be kita ko, ji simbolizuoja tyrumą.
Japonijoje per laidotuves net maistas dažniausiai ruošiamas baltos spalvos: ryžiai, žuvis, virta vištiena. O Okeanijos gentyse mirusysis kaip liūdesio ženklas padengiamas baltu moliu.
Mirties baimė yra pagrindinė emocija, kurią patiria kiekvienas sąmoningas žmogus. Su ja susidorojame įvairiais būdais: išskirtinumo iliuzija („kažkas nukentės, bet ne aš”), amžinojo gelbėtojo iliuzija („aš tikrai būsiu išgelbėtas”). Tačiau jei nesublimituosite mirties baimės, ji trukdys gyventi. Su ja galima susidoroti kuriant planus – kad ir nedidelius, bet realius ir ilgalaikius. Nuo planavimo mūsų organizme gaminasi dopaminas ir dėl to pagrindinis nerimas išnyksta.
MIRTIS KITAIP
Dar senovės graikai sakė, kad žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris žino, jog yra mirtingas. Šis žinojimas mums sukėlė baimę, todėl žmonės sugalvojo ritualus, skirtus jai sumažinti. Pavyzdžiui, visi žino, kaip linksminasi meksikiečiai per „Mirusiųjų dieną”: žmonės persirengia kostiumais, žygiuoja miestų gatvėmis ir rengia triukšmingus vakarėlius. Šiuo metu jie ne bijo, o džiaugiasi gyvenimu, reiškia meilę ir pagarbą mirusiems šeimos nariams.
Tačiau tai atrodo kaip vaikų vakarėlis, palyginti su tuo, kaip mirusieji palydimi Ganoje. Šios Afrikos šalies gyventojams nieko nėra svarbiau už laidotuves, kurios dažnai užsitęsia kelias dienas. Renginiui organizuoti sudaromas svečių sąrašas, patvirtinama kultūrinė programa su šokiais, dainomis, pokyliu ir privalomomis dovanomis mirusiojo šeimai. Atskirai pasamdomas pagrindinis gedėtojas, mūsiškai – vedėjas, tostų sakytojas. Jis ne tik kontroliuoja procesą, bet ir paskirsto palikimą.
Pagrindinė puošmena, žinoma, karstas: paskutinė mirusiojo poilsio vieta gali būti susijusi su jo profesija ar gyvenimo būdu.
Vietiniai amatininkai gali pagaminti bet ką: automobilio modelį, batą, kokio nors gyvūno ar augalo figūrėlę, telefoną, pieštuką, net limonado skardinę. Beje, kad karstas į laidojimo vietą būtų pristatytas dar ištaigingiau, galima pasamdyti garsiuosius šokančius nešikus… Į klausimą, kam reikalingi visi šie ritualai, įvairiausios religijos pateikia vieną atsakymą: mirusiojo gerovei pomirtiniame gyvenime. Psichologai taip pat laikosi vieningos nuomonės: žmonės apipina mirtį ritualais dėl savęs pačių, kad užgožtų liūdesį ir nerimą.
Kai miršta kas nors reikšmingas mūsų aplinkoje – mes aštriai suvokiame mirties realybę, atsiskleidžia mirties baimė. Mums reikia atlikti žmogaus perėjimo iš vieno pasaulio į kitą ritualą. Kapas – tai savotiškas vietos, kurioje žmogus tarsi toliau „gyvena”, pažymėjimas. Tai labai sumažina nerimą, o tai yra viena iš laidojimo ritualų prasmių.
MIRTIS EKRANE: NAUDA AR ŽALA?
Psichologai mano, kad daugumos fobijų priežastis yra vaikystės trauma arba kokia nors nelaiminga asmeninė patirtis, tačiau tanatofobijos atveju tai nepasiteisina. Kokia gali būti asmeninė patirtis? Juk niekas negali papasakoti, ką reiškia mirti. Dauguma iš mūsų mirtį yra matę tik ekrane.
Apskritai smurto ekrane tema mokslo sluoksniuose vis dar kelia daug diskusijų: logiška manyti, kad tokios scenos gali sukelti agresiją realiame gyvenime, tačiau įrodymų šiai prielaidai pagrįsti nėra tiek daug. Žmonės savo meile smurtui garsėjo dar gerokai prieš atsirandant televizijai. Vienu metu mirtis netgi buvo smagi – prisiminkime gladiatorių kovas. Taigi mūsų amžius tikriausiai yra ganėtinai humaniškas ir taikus.
Kol kas mokslininkai sutaria dėl vieno dalyko: reguliarus smurto demonstravimas neigiamai veikia vaikų psichiką. Todėl ir buvo išrastos amžiaus ribos. Kartu mirtis dažnai vaizduojama kaip juokinga, o tai galima panaudoti net kaip terapiją. Kai kurie režisieriai taip „filigraniškai” dirba su smurto vaizdavimu, kad jis nustoja atrodyti žiaurus.
NEMIRTINGUMO ELIKSYRŲ ĮVAIROVĖ
Per amžius įvairios tautos ieškojo amžinojo gyvenimo šaltinių: Šventojo Gralio, nemirtingumo eliksyro ir kt. Kadangi stebuklingų artefaktų rasti nepavyko, žmonėms teko griebtis improvizuotų medžiagų.
Pavyzdžiui, alchemikai į savo eliksyrus pridėdavo mažų aukso dalelių. Logika buvo tokia: kadangi šis taurusis metalas atsparus korozijai, jis gali suteikti žmogui amžiną jaunystę. Kita priemonė buvo arsenas – šis nuodas, vartojamas nedidelėmis dozėmis, iš tiesų padaro odą šilkinę, o ant veido atsiranda lengvas raudonis. Tiesa, galiausiai viskas vis tiek baigiasi apsinuodijimu.
Tačiau daug rimtesnių pasekmių organizmui sukėlė kita populiari atjauninimo priemonė – radis.
Iš pradžių šis reiškinys plačiajai visuomenei atrodė paslaptingas ir daug žadantis. Netrukus vaistinėse pradėta prekiauti radioaktyviuoju muilu, rankų ir veido kremais, papildytais radžiu. Jo buvo maišoma į dantų pastą, lūpų dažus ir skalbimo miltelius. Atsirado net radioaktyvūs SPA centrai, kuriuose klientai maudydavosi radioaktyviose voniose ir įkvėpdavo atitinkamų inhaliacijų.
Ypač populiarūs buvo vadinamieji aktyvatoriai – specialūs prietaisai radžiui į geriamąjį vandenį įpilti. Įrenginiai, šiek tiek panašūs į filtravimo ąsotį, prieš šimtą metų taip pat stovėjo beveik kiekvienoje virtuvėje.
MIRTINŲ LIGŲ BAIMĖ
Apklausų duomenimis, dauguma žmonių nori mirti senatvėje, apsupti artimųjų ir, žinoma, be fizinių kančių. Pageidautina miegodami. Tačiau statistiškai tai mažai tikėtina: gydytojų teigimu, mirti senatvėje greitai ir be didelių kančių – didelė retenybė.
PSO duomenimis, pagrindinė mirties priežastis vis dar yra išeminė širdies liga, kuri beveik bet kada gali pasireikšti širdies priepuoliu. Antroje vietoje yra insultas, kuris taip pat dažnai įvyksta greitai ir staiga.
Bet štai paradoksas: remiantis tais pačiais statistiniais duomenimis, žmonės nebijo šių labiausiai tikėtinų ligų, kitaip nei, pavyzdžiui, užsitęsusių kvėpavimo takų ligų (sveiki, koronavirusai!). Labiausiai šiuolaikinius žmones gąsdina perspektyva susirgti vėžiu – taip atsirado sąvoka „kancerofobija”.
Jei kalbėsime apie fobijas, ligos baimė nėra simptomiškai susijusi su mirties baime. Už klasikinių fobijų, kai kyla pernelyg didelė panika, kai racionali gynyba nebeveikia, labiau slypi realiame gyvenime slopinama agresija.
