WooGarsusis amerikiečių kino kūrėjas, keturis kartus „Oskaro“ laureatas, pastaruosius kelerius metus buvo stipriai puolamas spaudos: nepaisant teismo priimto sprendimo dėl jo nekaltumo, jis vis dar kaltinamas priekabiavimu prie savo įvaikintos ikimokyklinio amžiaus dukters, taip pat nevengiama vis priminti apie jo santuoką su Soon – Yi Previn – buvusios žmonos įvaikinta mergaite. Po daugybės skandalų kino pramonės kolegos pasidalijo į dvi stovyklas: kai kurie aktoriai atsisakė dirbti su režisieriumi, nepaisant sėkmingo bendradarbiavimo praeityje, kiti – nevengė išreikšti palaikymo. Kaip bebūtų, šiuo klausimu taškas dar nepadėtas…

Tuo tarpu, mes su susidomėjimu peržiūrime „didžiojo neurotiko“ kino juostas ir kaskart jose randame kažką naujo. Allen asmenybės sudėtingumas puikiai atsispindi jo teiginiuose apie gyvenimą, tikėjimą, gamtą ir, žinoma, kiną. Pateikiame juos jums.

Woody Allen teiginiai apie gyvenimą, tikėjimą, gamtą ir kiną

Aš gana anksti supratau vieną dalyką: jei dirbsi visą laiką ir dirbsi taip, kad joks skausmas, malonumas ar pagundos negalės atitraukti tavęs nuo darbo, tada visa kita įvyks savaime. Per ilgus darbo metus jūs kaupiate rezultatus. Tikimės, kad visada bus žmonių, kurie jus supras. Ir niekada neturėtumėte galvoti apie pinigus… Tai yra, geriausia tiesiog dirbti, niekada nesiblaškyti.
Aš skaitydavau viską, kas buvo parašyta apie pirmuosius keturis ar penkis mano filmus… Ir tada pradėjau galvoti, kad kuo mažiau aš žinosiu, ką jie rašo apie mano kūrybą, tuo geriau jausiuosi. Tereikia toliau dirbti, reikia kurti tai, ką noriu, ir išleisti filmus į plačiuosius ekranus. Jei žiūrovams jie patinka – puiku! Bet jei koks žurnalistas mano filmą apibūdina kaip genialų, tai dar nereiškia, kad aš esu genijus. Ir jei jie parašys, kad esu idiotas, aš dėl to juo netapsiu.
Geras, kokybiškas filmas niekada nėra komerciškai sėkmingas (arba beveik niekada).
Mes negalime visą laiką likti hipnotizuojančiame transe ir matyti pasaulį vien iš gerosios pusės. Problema ta, kad realybė visada grįžta, ir joje nėra nieko malonaus. Vidurnaktį atsidūrus gatvėje atsiranda jausmas, kad civilizacija išnyko. Parduotuvės uždarytos, aplinkui tamsu – iškart jautiesi visiškai kitoks. Jūs pradedate suprasti, kad miestas yra tik jums primestas susitarimas, jį sukūrė tokie žmonės kaip jūs ir kad iš tikrųjų jūs gyvenate ne mieste, o planetoje. Gamta yra laukinė, o jus sauganti civilizacija, kurios dėka galite susikurti melagingą gyvenimo idėją, buvo sukurta tokių kaip jūs žmonių ir paprasčiausiai primesta jums.
Manau, kad geriausiu atveju pasaulis yra visiškai abejingas. Tai geriausias atvejis! Filosofė Hannah Arendt kalbėjo apie blogio banalumą. Tačiau pasaulis, taip pat, yra įprastas dalykas. Kadangi jis banalus, jis yra pripildytas blogio. Blogis kyla ne iš velnio – jis įsišaknijęs banalybėje. Blogis tas, kad pasaulis yra abejingas. Eini gatve, matai, kad benamiai miršta nuo bado – ir tau tai nerūpi. Tam tikra prasme jūs tampate blogio nešėju. Mano požiūriu, abejingumas prilygsta blogiui.
Vienintelis arba patikimiausias būdas nugalėti gyvenime, mano nuomone, yra tikėjimas Dievu. Tikėjimas Dievu yra stipresnis už žemišką meilę, vyro ir moters meilę. Nes net ištikimiausia, giliausia meilė pasmerkta netektims: tam tikru momentu vienas iš partnerių miršta. Tada jums belieka religingumas. Jei nėra religingumo, jei nėra tikėjimo, labai sunku gyventi toliau.
Mes gyvename netikrame pasaulyje. Kiek mažesniu mastu tą patį galima pastebėti ir sporte. Yra, pavyzdžiui, futbolo pasaulis. Pasinerkite į šį pasaulį ir pradėsite rūpintis visiškai beprasmiais dalykais: pavyzdžiui, kas pelnė daugiau taškų. Žmonės patenka į šį jauką, o kiti žmonės iš to uždirba pinigus… Nors, iš tikrųjų, verta sekundei nuo to atsitraukti ir taps akivaizdu, kad visiškai nesvarbu, kas laimi. Tai nieko nereiškia. Lygiai taip pat mes sukuriame pasaulį sau, kuris praranda bet kokią prasmę, kai tik nutolstame nuo jo. Tai neturi jokios prasmės. Šį prasmingumo jausmą svarbu susikurti patiems, nes prasmės savaime paprasčiausiai nėra.
Yra žmonių, kurie yra visapusiški ir individualūs, tačiau daugeliui žmonių trūksta vientisumo ir jie tampa panašūs į juos supančią aplinką. Jei kiti pritaria tam tikram požiūriui, jie sutinka be jokių tolesnių dvejonių… Savo individualumo atsisakymas, noras susitapatinti su kitais dėl didesnio saugumo, įsilieti kaip chameleonas jų fone, galiausiai sukelia tai, kad tampate idealiu fašistinės propagandos, absoliutaus konformizmo ir visiško paklusnumo stipresnės asmenybės valiai, reikalavimams ir poreikiams objektu.
Senoji egzistencialistų aksioma: tu esi laisvas – ir tu bijai. Kito kelio nėra.