Ji valgė tai tris kartus per dieną ir sulaukė 117-os: mokslininkai tikėjosi rasti vieną „ilgaamžiškumo mygtuką“, bet aptiko visą mechanizmą

Kai žmogus gyvena iki 117 metų, visuomenė nori vieno paprasto atsakymo: „ką ji darė?“ Tačiau mokslas, nuskenavęs Marijos Branyas Moreros organizmą, padarė nemalonią išvadą tiems, kas tikisi stebuklingo recepto. Vienos paslapties nebuvo. Buvo visas rinkinys – genų kombinacijos, mikrobiomas, metabolizmas, imunitetas ir net biologinis amžius, kuris atrodė lyg organizmas būtų „atsilikęs“ nuo kalendoriaus dešimtmečiais. Marija Branyas Morera tapo išskirtiniu atveju ne tik todėl, kad peržengė statistikos lubas. Ji tapo retu šansu patikrinti idėją, kuri daugelį metų kabo ore: ar senėjimas visada privalo eiti kartu su lėtinėmis ligomis, demencija, trapumu ir organizmo „išsijungimu“? Nes jos istorija labiausiai erzina būtent tuo, kad ji neatrodė kaip tipinis „ilgai gyvenęs, bet ligotas“ scenarijus. Katalonijoje, kur vidutinė moterų gyvenimo trukmė gerokai mažesnė, ji ją aplenkė daugiau nei trimis dešimtmečiais – ir tai jau nebe „sėkmė“, o reiškinys, kurį norisi išnarstyti iki paskutinės ląstelės.

Mokslininkai žiūrėjo ne į vieną rodiklį, o į visą žmogų – nuo genų iki žarnyno

Tyrėjai ją tyrė ne pagal vieną kraujo tyrimą ar vieną „anti-aging“ hipotezę. Buvo pasirinktas multiomikos požiūris – kai vienu metu vertinami keli biologijos sluoksniai: genomas, epigenetika, medžiagų apykaita, imuninė sistema ir žarnyno mikrobiomas. Pagrindiniai mėginiai buvo paimti tada, kai jai buvo 116 metų ir kelios dešimtys dienų, papildomai įtraukiant kitus biologinius mėginius, kad būtų galima pamatyti ne vien „momentinę nuotrauką“, o platesnį organizmo veikimo profilį. O svarbiausia – viskas buvo lyginama su kontrolinėmis grupėmis, kad tai nebūtų gražus pasakojimas apie vieną žmogų, bet bandymas suprasti, kuo ji iš tiesų skyrėsi. Ir būtent čia prasidėjo dalykai, kurie griauna populiarius mitus. Pavyzdžiui, telomeros – chromosomų „galai“, kuriuos žmonės mėgsta laikyti senėjimo laikrodžiu. Marijos telomeros buvo labai trumpos, taigi pagal primityvią logiką ji turėjo būti „arčiau pabaigos“. Tačiau jos sveikatos profilis rodė ką kita. Tyrėjų interpretacija čia skamba beveik provokuojančiai: telomerų ilgis gali būti ne paprastas ligų pranašas, o vienas iš laiką matuojančių mechanizmų, kuris kai kuriais atvejais net gali riboti pavojingų ląstelių klonų plėtrą. Kitaip tariant, organizmas gali būti „susitraukęs laikrodį“, bet tuo pačiu išlaikęs tvarką, kuri neleidžia sistemai subyrėti.

Genai nesuteikė vieno stebuklingo atsakymo – vietoj to atsirado mozaika

Žmonės mėgsta tikėti „nemirtingumo genu“. Tačiau Marijos atvejis šį norą atšaldo: tyrėjai nerado vieno varianto, kuris paaiškintų viską. Netgi klasikinis ilgaamžiškumo favoritas, apie kurį dažnai kalbama populiariojoje literatūroje, čia nebuvo tas „auksinis bilietas“. Vietoj to atsivėrė mozaika: retų variantų rinkinys genuose, susijusiuose su imunitetu, širdies ir kraujagyslių apsauga, neuronų veikla ir mitochondrijų funkcija. Tai yra svarbus posūkis. Nes jis sako, kad ilgaamžiškumas nebūtinai yra vienas laimingas loterijos numeris. Jis gali būti daug mažų biologinių pranašumų suma, kurių kiekvienas po truputį mažina riziką – o bendra suma per dešimtmečius tampa siena, kurią ligos tiesiog sunkiau pralaužia.

Imunitetas, kuris „nesielgė pagal amžių“ – ir čia prasideda didžiausias šokas

Dar viena vieta, kurioje daug kas tikėjosi rasti tipinį senėjimo paveikslą, buvo imuninė sistema. Įprastas stereotipas paprastas: kuo vyresnis žmogus, tuo silpnesnis imunitetas, tuo didesnė infekcijų ir komplikacijų rizika, tuo daugiau „išsekimo“. Tačiau Marijos profilis rodė, kad dalis jos imuninių kelių veikė taip, lyg organizmas būtų gerokai jaunesnis. Taip, buvo aptiktos mutacijos, kurios paprastai siejamos su klonine hematopoeze – reiškiniu, kuris dažnai minimas kartu su didesne onkologinių ir širdies-kraujagyslių rizika. Bet paradoksas tas, kad jos atveju tai neatsivertė į ligų realybę. Tai sukuria nemalonią mintį: vien tik „rizikos žymenys“ dar nėra nuosprendis, jei visa sistema sugeba juos amortizuoti. Ir kai sakoma „visa sistema“, čia turimas omenyje būtent visumos efektas: genetiniai privalumai, metabolizmo tvarka, mažesnis uždegiminis fonas, imuninės ląstelės, kurios neprarado funkcijos taip, kaip tikėtumėtės iš 116–117 metų organizmo.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Łukasz Sobkowiak | Długowieczność dla kobiet (@dr_lukasz_sobkowiak)

- Reklama -

Metabolizmas atrodė kaip žmogaus, kuris neturi „degimo režimo“ – mažiau uždegimo, palankesni riebalų rodikliai

Vienas iš labiausiai praktiškai skambančių atradimų – lipidų profilis. Tyrėjai fiksavo palankesnį riebalų apykaitos vaizdą: mažesnius trigliceridus, mažesnę „blogojo“ cholesterolio frakciją, aukštesnį „gerąjį“ cholesterolį ir kartu mažiau uždegiminių žymenų. Tai yra kombinacija, kuri paprastai reiškia mažesnę aterosklerozės riziką ir mažesnį „tylaus uždegimo“ foną, kuris dažnai laikomas vienu iš senėjimo variklių. Dar daugiau – tarpląstelinėse pūslelėse aptikti baltymai, susiję su lipidų transportu, apsauga nuo oksidacinio streso ir gynybiniais mechanizmais. Paprastai tariant, jos organizmas atrodė ne kaip tas, kuris nuolat „gesina gaisrus“, o kaip tas, kuris gaisrų net neprisileidžia prie laidų. Ir čia atsiranda dar vienas stulbinantis momentas: epigenetiniai modeliai rodė, kad jos biologinis amžius buvo gerokai jaunesnis nei chronologinis – skirtumas buvo toks, kurio daugelis žmonių ieško brangiuose pažaduose, bet čia jis buvo matomas kaip natūralios biologijos rezultatas. Lyg organizmas būtų gyvenęs pagal kitą greitį.

Jogurtas tris kartus per dieną – skamba banalai, bet mikrobiomas čia pasako labai rimtą istoriją

Žmonėms patinka paprastos detalės, kurios leidžia sukurti legendą. Marijos atveju tokia detalė yra jogurtas – ji jį valgė reguliariai, net iki trijų kartų per dieną. Bet svarbiausia ne pats produktas, o tai, ką tyrėjai pamatė jos žarnyno mikrobiome. Buvo nustatyta išskirtinai daug Bifidobacterium – bakterijų, kurios siejamos su priešuždegiminiu poveikiu ir sveikesniu senėjimu, o su amžiumi dažnai jų mažėja. Jos mikrobiomas atrodė „jaunatviškesnis“, nei būtų tikėtasi iš superšimtametės. Ryšys su jogurtu logiškai vilioja: bakterijų kultūros, reguliarumas, dešimtmečiais kartojamas įprotis. Tačiau tyrėjų interpretacija čia yra šalta ir tiksli: tokia sąsaja atrodo tikėtina, bet vien įpročio nepakanka paskelbti vienareikšmės priežasties. Vis dėlto pati kryptis aiški – mikrobiomas jos atveju nebuvo „pralaimėjęs“, jis atrodė kaip dar viena apsauginė grandis, kuri palaiko mažesnį uždegiminį foną ir stabilesnę medžiagų apykaitą. Galiausiai, ši istorija yra ne apie vieną stebuklingą produktą ir ne apie vieną „nemirtingumo geną“. Ji apie sistemą, kuri daugelyje vietų turėjo po mažą pranašumą – ir ta suma per 117 metų pavirto rezultatu, kurį medicina vis dar bando paaiškinti iki galo. Šaltinis: https://portal.abczdrowie.pl/jadla-go-trzy-sztuki-dziennie-byla-najstarsza-kobieta-na-swiecie/7248967128250752a