Psichologai teigia, kad melas yra sudėtingo mąstymo raidos požymis. Vaikas pradeda meluoti, kai supranta, kad kitų žmonių veiksmai ir jausmai nėra iš anksto nulemti ir kad žodžiais galima daryti įtaką gyvenimo situacijoms, siekiant jas pakreipti sau naudinga linkme.
Su amžiumi keičiasi ir pati apgaulė. Vaikų psichologės Penny van Bergen ir Carol Newall iš Makvario universiteto tai apibūdina taip:
Kaip vaikas meluoja nuo 2 iki 4 metų amžiaus?
Pirmasis melas gali būti nerangus ir juokingas. Pavyzdžiui, mažylis gali nuoširdžiai tvirtinti, kad šokoladinio pyrago nevalgė, nors ant jo veido aiškiai matyti nusikaltimo požymių. Arba kad jis nepasiėmė žaislo, kurį laiko už nugaros. Šiame amžiuje vaikas tarsi išbando melo galimybę – kad pamatytų, kada melas gali pasiteisinti, o kada – ne.
Kaip vaikas meluoja nuo 3 iki 8 metų amžiaus?
Melas tampa vis sudėtingesnis. Vaikas išmoksta slėpti akivaizdžius netinkamo elgesio požymius ir slėpti emocijas. Nepaisant to, jie vis dar dažnai pasiduoda.
Vieno tyrimo metu 3-7 metų amžiaus vaikai buvo palikti vieni kambaryje su muzikiniu žaislu už nugaros. Mažyliai buvo raginami nežiūrėti, ką jis groja. Dauguma vaikų, likę vieni, žinoma, apsiverkė. Kai eksperimento vykdytojas, grįžęs į kambarį, paklausdavo, ar vaikas žvilgčioja, dažniausiai gaudavo neigiamą atsakymą.
Vaikai puikiai mokėjo meluoti: eksperimento suaugusieji, kuriems buvo rodomas vaizdo įrašas, kuriame mažyliai atsakinėjo, iš jų veidų negalėjo pasakyti, kas meluoja, o kas iš tikrųjų nežiūri į žaislą. Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikus išdavė tolesnis pokalbis: beveik visi melagiai pokalbyje su eksperimentatoriumi atsitiktinai išsigalvojo žaislą, apibūdino jį arba įvardijo vardu.
Kaip vaikas meluoja būdamas 9-10 metų amžiaus?
Šiame amžiuje vaikų savikontrolė pasiekia tokį lygį, kad jie gali įtikinamai meluoti, neatrodydami ar neskambėdami prieštaringai. Tačiau iki 9-10 metų išsivysto moralės supratimas.
Tuomet vaikai supranta, kad melas yra kitoks, ir stengiasi meluoti rečiau, išimtis dažniausiai daro „melui dėl gero”, t. y. slepia tik tą tiesą, kuri gali nuliūdinti kitą žmogų arba neigiamai paveikti santykius su juo.
Su amžiumi paprastai didėja moralinė savikontrolė, todėl melas tampa retesnis.
Kodėl vaikas meluoja?
Jei vaikas meluoja tik retkarčiais, nėra ko nerimauti. Tai tam tikras raidos melas, eksperimentas, kurio metu jūsų vaikas išbando pasaulio ribas ir mokosi jame orientuotis.
Tačiau nuolatinis melas, kuris kartojasi diena iš dienos, kelia susirūpinimą.
Vaikas bijo tiesos sakymo pasekmių
Suaugusieji gali meluoti, kad išvengtų viršininkų pykčio arba kad išvengtų gėdingų ar slegiančių pareigų. Vaikai dažnai pradeda meluoti dėl tų pačių priežasčių.
Jei atvirai pasakysite, kad turite daug namų darbų, lengva likti be vakarinio poilsio. Todėl lengviau pasakyti: „Mokykloje atlikau visus namų darbus. Jei prisipažinsite, kad pametėte žaislą, galite išgirsti daug nemalonių kaltinimų ir būti nubaustas. Lengviau išsigalvoti, kad kuriam laikui atidavėte jį draugui. Situacijos skirtingos, bet rezultatas tas pats: vaikas meluoja, kad išvengtų numanomų problemų.
Vaikas kenčia nuo nesaugumo
Kartais vaikai meluoja norėdami pagerinti savo statusą kitų akyse, nes dabartinis atrodo pernelyg žemas ir keliantis nerimą. Taip atsiranda pasakojimai apie išgalvotas pergales: „man geriausiai sekėsi matematika” arba „vakar su berniukais žaidžiau futbolą ir įmušiau keturis įvarčius iš eilės”.
Dėl tos pačios priežasties vaikas gali sudaryti ilgą brangių gimtadienio dovanų, kurias jis teigia gavęs per savo gimtadienį, sąrašą. Tik todėl, kad draugas pasigyrė savo naujuoju telefonu. Arba pasakokite apie nuostabias keliones, atsakydami į draugų pasakojimus apie vasaros keliones.
Nesaugumo jausmas taip pat gali paskatinti agresyvų ir iššaukiantį melą. Vaikas vėl ir vėl meluos, tarsi tikrindamas suaugusiuosius: Ar tu mane taip myli? Ar myli mane taip? Kaip dėl to? Už šių nesibaigiančių melagysčių slypi baimė būti nepalaikomam. Iš tikrųjų melas – tai bandymas rasti tvirtą pagrindą po kojomis, įgyti pasitikėjimo, kad suaugusieji nepaliks vieni kitų, kad ir kas nutiktų.
Vaikas yra pernelyg impulsyvus
Jie neturi laiko pagalvoti prieš ką nors sakydami. Tada jis turi ginti išsakytą versiją, kad neprarastų savo veido.
Vaikas turi psichikos ar elgesio sutrikimų
Nuo padidėjusio nerimo kenčiantis vaikas ar jaunuolis gali nuolat meluoti, kad išvengtų bauginančių situacijų. Pavyzdžiui, suvaidinti ligą, kad praleistumėte testą mokykloje. Arba sugalvokite istoriją, kaip praleisti treniruotę ar vakarėlį.
Lėtinis melavimas taip pat gali būti rimto elgesio sutrikimo požymis, pavyzdžiui, iššaukiančio opozicinio neklusnumo sutrikimo. Tačiau šiuo atveju, be nuolatinio melavimo, yra ir kitų simptomų: nepaklusnumas, agresija, tyčinis žalos darymas kitiems ir jų daiktams.
Vaikas tausoja tėvus
Jis gali meluoti, kad pietūs mokykloje yra nemokami, ir tyliai vogti pinigus bei sumuštinius iš bendraklasių. Arba nuslėpkite blogus pažymius, kad nenuliūdintumėte mamos. Arba sakyti, kad viskas gerai, ir slėpti mėlynes, kad neužkrautumėte artimiesiems savo problemų.
Taip atsitinka, jei šeima dėl įvairių priežasčių negali išlaikyti vaiko. Savo ruožtu vaikas labai myli savo giminaičius ir stengiasi juos apsaugoti.
Vaikas per daug fantazuoja
Tai paprastai pasitaiko labai mažiems vaikams, kai riba tarp fantazijos ir tikrovės yra neryški. Toks vaikas gali pasakoti apie vaikščiojančius plėšikus ar įsivaizduojamus draugus. Jo vėlavimas visada turės svarbią priežastį: jis sutiko kačiuką, kurį reikėjo perkelti per kelią, arba padėjo kokiam nors seneliui užvesti užstrigusį automobilį. Dėl netvarkos vaikų kambaryje kalta pabaisa, dėl dingusio pyrago – katė, dėl tapetų netvarkos – „kažkoks berniukas atėjo ir piešė”.
Iš tikrųjų tai ne melas, o fantastinė pasaka, kuri sužavi vaiką taip, kad jis pats pradeda ja tikėti. Kai vaikai tampa vyresni, arčiau mokyklos ar žemesnėse klasėse, jie išmoksta atskirti vaizduotę nuo tikrovės.
Ką daryti, jei vaikas meluoja?
Pagrindinė taisyklė: niekada jo ar jos nebauskite. Bent jau ne tol, kol neišsiaiškinsite melo priežasčių. Vaikai, kurie fiziškai baudžiami už melą, dažnai pradeda meluoti dažniau.
Dažniau meluoja vaikai iš šeimų, kuriose galioja griežtos elgesio taisyklės ir melas laikomas visiškai nepriimtinu. Tokiu atveju vaikas yra priverstas slėpti savo neišvengiamus kartais pasitaikančius nusižengimus, nes negali tikėtis suaugusiųjų tolerancijos.
Įsitikinkite, kad tai melas
Maži vaikai gali iš tikrųjų nesuprasti skirtumo tarp realybės ir fantazijos. Jei monstras daro netvarką vaikų kambaryje, tai ne todėl, kad vaikas meluoja norėdamas jus įskaudinti ar išvengti atsakomybės. Gyvenimas jiems yra didelė žaidimų aikštelė. Tėvų užduotis – švelniai, žaidžiant, mokyti vaiką atsakomybės.
Yra ir pavojingesnių situacijų. Kartais vaikai sako tėvams dalykus, kurių „tiesiog negali būti! Pavyzdžiui, apie siaubingą mokytojo požiūrį į mokinius. Net jei tuo netikite, svarbu dar kartą patikrinti informaciją ir tik tada priimti sprendimą.
Parodykite vaikui, kad jį mylite ir kad jis gali jumis pasikliauti
Jūsų vaikas turi žinoti, kad jei suklydo, jis bus palaikomas ir jam bus padedama. Jei tėvai padės suklijuoti sudužusią vazą arba išspręsti sunkią mokyklinę problemą, dėl kurios nepavyksta išlaikyti testo, jūsų vaiko baimė patirti nesėkmę ir kartais suklysti pamažu išnyks. Ilgainiui melas nebebus būdas apsisaugoti.
Pasikalbėkite su vaiku apie emocinius ir moralinius įvykio aspektus
„Tu sudaužei vazą ir man nepasakei, nes bijojai, kad supyksiu, taip?” – tokia frazė padės jūsų vaikui suprasti savo poelgio motyvus. „Aš tikrai esu šiek tiek nusiminęs. Bet mes galime tai išspręsti, pagalvokime, kaip tai padaryti”, – taip vaikas skatinamas ieškoti problemos sprendimo.
Emocijų aptarimas leidžia vaikams suprasti, kas yra melas, kokie vidiniai jausmai verčia juos meluoti ir kaip tai veikia aplinkinius ir juos pačius.
Palaikykite savo vaiką, kai jis sako tiesą
Būti sąžiningam ir atviram yra garbinga ir tai daro jus stiprų, o ne pažeidžiamą. Perduokite šią žinią vaikui ir stenkitės ne bausti, o apdovanoti už tiesos sakymą.
Konsultuokitės su vaikų psichologu
Jei melavimas tampa nekontroliuojamas, gadina santykius su aplinkiniais ir jį lydi kiti elgesio sutrikimai, pavyzdžiui, nepaklusnumas ir agresija, verta kreiptis į vaikų psichologą. Tinkamą specialistą galite susirasti patys arba paprašyti pediatro rekomendacijos.