Priešistorinėje praeityje Žemėje dienos buvo trumpesnės nei dabar. Skirtumas siekia net penkias valandas, teigiama naujame Kinijos mokslų akademijos Geologijos ir geofizikos instituto atliktame tyrime. Žurnale „Nature Geoscience” paskelbto tyrimo duomenimis, maždaug prieš 2-1 mlrd. metų pilna diena trukdavo tik 19 valandų, nes Mėnulis buvo daug arčiau nei šiandien.
Ką sužinojo mokslininkai?
Žinome, kad Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės, skriedamas vis toliau į kosmosą. Šis procesas toks lėtas, o atstumai tokie dideli, kad per trumpą žmogaus gyvenimą jis visiškai nepastebimas. Tai, matyt, vyko visą palydovo istoriją, tačiau kažkuriuo metu, maždaug prieš du milijardus metų, proterozojaus eros viduryje, Mėnulis staiga nustojo tolti ir milijardą metų išliko pastoviu atstumu, o dienos ilgis sustojo ties 19 valandų. Mokslininkai šį laikotarpį vadina „nuobodžiuoju milijardu” dėl santykinai stabilios Žemės tektoninės veiklos, stabilaus klimato ir lėtos biologinės evoliucijos. Įdomu tai, kad nuo to laiko procesas atsinaujino ir diena vėl pradėjo ilgėti.
Savo tyrimui mokslininkai naudojo palyginti naują geologinį metodą istoriniam dienos ilgiui išmatuoti. Šis metodas, vadinamas ciklostratigrafija, daugiausia dėmesio skiria besikeičiančioms nuosėdinėms uolienų sankaupoms. Ciklostratigrafija padeda mokslininkams nustatyti tam tikrus ciklus – Žemės orbitos ir sukimosi pokyčius, turėjusius įtakos planetos klimatui.
Analizuodami daugybę ciklostratigrafinių įrašų, mokslininkai galėjo pažvelgti į praeitį ir nustatyti, kodėl Mėnulis šiuo laikotarpiu buvo taip arti Žemės. Jie nustatė, kad atsakymas greičiausiai susijęs su potvyniais ir atoslūgiais, darančiais įtaką planetos sukimuisi.
Mėnulio gravitacinė trauka valdo potvynius ir atoslūgius Žemės vandenynuose, taip lėtindama planetos sukimąsi. Tačiau Saulė taip pat daro gravitacinį poveikį – Saulės atmosferos potvynius, kurie atsiranda, kai Saulės šviesa įkaitina Žemės paviršių ir pagreitina planetos sukimąsi. Šiuo metu Mėnulio potvyniai ir atoslūgiai yra maždaug du kartus stipresni už Saulės potvynius ir atoslūgius, o tai reiškia, kad jie daro didesnę įtaką Žemės sukimosi greičiui.